Kauno radiofonas

Iš Oldradio.lt Wiki svetainės.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Kauno radiofonas – 1926–1944 m. Kaune veikusi radiofoninės programos transliavimo įstaiga (transliuotojas).

Turinys

Istorija

1926-06-12 19 val. Kauno radijo stotis pradėjo transliuoti nuolatinę radiofoninę programą. Ši data yra laikoma radiofonijos Lietuvoje pradžia.

Iš pradžių radiofonas (redakcija ir studija) buvo įsikūręs pačioje radijo stotyje Žaliakalnyje (54°53′37″ š.pl. 23°56′04″ r.ilg. maps.ltwikimapia.orgbing.com (iš paukščio skrydžio)Yandex.ru (žemelapis)GeoHackVlasenko.net (žemelapiai)) ir buvo pavaldus stoties viršininkui. Savarankiškai radiofonas pradėjo veikti 1927 m. spalį.[1] Siekiant prižiūrėti redakcinę radiofono veiklą, 1927-03-19 įkuriamas Radijo komitetas (vėliau pasivadinęs Radijo taryba), jam vadovauti paskiriamas Liudas Gira. Komitetas buvo visuomeninis organas[2], todėl radiofonas iš valstybinio virto visuomeniniu. Komiteto nariais tapo inž. Alfonsas Jurskis, gen. V. Nagevičius, S. Klimas, A. Jakobas, V. Gustainis (vėliau jį pakeitė V. Jocaitis), ir tuometinis faktinis radiofono vadovas Petras Babickas[1].

1929 m. priimamas Valstybės radiofono įstatymas[3], pagal kurį radiofonas vėl suvalstybinamas, pavadinamas Valstybės radiofonu ir perduodamas Švietimo ministerijos žinion. 1938-09-15 Valstybės radiofonas tapo pavaldus Visuomeninio darbo tarybai, o 1939-05-01 – Ministrui pirmininkui.

Pirmaisiais metais radiofono laidos trukdavo maždaug 1,5 val. per dieną. Programą sudarė žinios, orų pranešimai, visuomenės veikėjų paskaitos, muzika. Plečiantis laidoms, jos įvairėjo, atsirado teminės radijo valandėlės, gausėjo tiesioginių transliacijų iš įvairių įvykių, gimė radijo teatras, buvo rengiami literatūriniai vakarai.

Tarpukario metais Valstybės radiofonas dažnai transliuodavo operas, turėjo savo orkestrą. Ypač populiarūs buvo humoristiniai estradiniai dramos aktorių pasirodymai, o didžiausias radijo linksmintojas buvo Pupų Dėdė – Petras Biržys (Akiras). Pirmuoju tikru Lietuvos radijo balsu tapo žurnalistas Petras Babickas, vėliau į radiofono veiklą įsijungė Irena Garmiūtė, Kazys Inčiūra, Vladas Nausėdas, Antanas Miškinis, Jonas Graičiūnas, Fabijonas Neveravičius, Bronys Raila, Juozas Rimantas ir kiti.

1938–1940 m., Valstybės radiofonui vadovaujant Eduardui Zabarauskui, nuo 6,9 val. iki 10-11 val. per dieną prailgintas transliacijų laikas, įvesta naujų valandėlių, padidintas radijo simfoninis orkestras, kuriam vadovauti pakviestas kompozitorius ir dirigentas wikipedia:lt:Jeronimas Kačinskas, o muzikinės dalies redaktoriumi – Matas Buivydas. Radiofono orkestras ėmė dažniau rengti viešus koncertus visuomenei, krautuvėse pagausėjo plokštelių, natų, muzikos perdavimo techninės aparatūros. Radijo studijoje prie mikrofono koncertuodavo žymiausi dainininkai ir muzikantai. Transliuoti šokių ir muzikos vakarai iš „Metropolio“ restorano ir kino teatro „Metropolitain“.

Nuo 1938 m. vidurio didelė dalis Kauno radiofono programos buvo transliuojama užsienio klausytojams per Kaune įrengtą trumpųjų bangų stotį LYR 32,3 m banga.[1]

Pirmosios rusų okupacijos metais radiofonas išliko valstybiniu. Jame buvo įvesta cenzūra ir nuolatinė komunistų partijos kontrolė. 1940-10-26 Vyriausybės nutarimu Valstybės radiofonas buvo reorganizuotas į Radiofikacijos ir radiofonijos komitetą prie Lietuvos SSR Liaudies komisarų tarybos ir perėjo operatyvinėn SSRS Visasąjunginio radijo žinion.[1]

Antrosios vokiečių–rusų karo dienos – 1941-06-23 rytą per Kauno radiją pranešus apie Birželio sukilimo pradžią buvo duotas ženklas sukilti visai Lietuvai. Paskelbta Lietuvių aktyvistų fronto parengta Lietuvos Nepriklausomybės deklaracija, sudaryta Lietuvos laikinoji vyriausybė: „Susidariusi Laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos valstybę”.

Trečiąją karo dieną į sukilėlių kontroliuojamą Kauno radiofoną atėjęs Vermachto leitenantas Floretas su kareiviais pranešė imąs Kauno radiofoną savo žinion, bet galutinai vokiečiai perėmė jo kontrolę tik 1941-06-27. 1941 m. rugpjūtį, Vermachtui perdavus okupuotų Baltijos šalių valdymą civilinei Ostlando administracijai, Kauno radiofonas tapo įjungtas į vokiečių radijo tinklą, vėl įvesta cenzūra, imta reguliariai retransliuoti Vokietijos radijo žinių laidas.

1944 m. vasarą Kauną užėmus Raudonajai armijai buvo atstatytas pirmojo sovietmečio stovis – Kauno radiofonas vėl buvo reorganizuotas į Radiofikacijos ir radiofonijos komitetą prie Lietuvos SSR Liaudies komisarų tarybos ir perėjo operatyvinėn SSRS Visasąjunginio radijo žinion.

1944-10-08 Radiofikacijos ir radiofonijos komiteto Kauno redakcija atnaujino savo transliacijas. Jos vyko per laidinio radijo tinklą. Naujai įrengtas Kauno radijo mazgas nuo lapkričio tris kartus per dieną transliavo po 20 min. laidas Kauno miesto gyventojams.

Valstybės radiofono vadovai

  • 1929-03-01 – 1934-08-31 Antanas Sutkus, Valstybės radiofono direktorius
  • 1934-09-01 – 1938-12-09 Juozas Bieliūnas, Valstybės radiofono direktorius
  • 1938-12-06 – 1940-06-19 Eduardas Zabarauskas, Valstybės radiofono direktorius
  • 1940-06-19 – 194?-??-?? Petras Kežinaitis[4]
  • 1940-??-?? – 1941-06-22 Juozas Banaitis
  • 1941-06-22 – 1941-07-?? (sukilimo ir laik. vyriausybės metu) ???
  • 1941–1944 (vokietmečiu) dr. [?Manfred] Mai

Literatūra

  • J. Rimantas. Radijo problema Lietuvoje. Kaunas : Spaudos Fondas, 1940.
  • H. Kriegler. Sendergruppe Ostland. Welt-Rundfunk, Heft 1, 1942.
  • S. Štikelis. Eterio šviesa. Kaunas : Varpas, 2001. ISBN 9986-10-104-2.
  • П. П. Виткевичюс. Развитие электро- и радиосвязи в Литве. Вильнюс : Минтис, 1972.

Papildoma informacija



  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 Radiofonas, Lietuvių enciklopedija, t. 24, Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1961, 354-358 p.
  2. S. Štikelis. Eterio šviesa. Kaunas: Varpas, 2001, 105 p.
  3. 1929 m. Valstybės radiofono įstatymas (žiūrėta 2012-05-30)
  4. Lietuvos žinios, 1940-06-20, 8 p.
Pagalba
Asmeniniai įrankiai