Vilniaus radiofonas

Iš Oldradio.lt Wiki svetainės.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Vilniaus radiofonas – 1927–1944 m. Vilniuje veikusi radiofoninės programos transliavimo įstaiga (transliuotojas).

Istorija

Iki Vilniaus radiofono įsteigimo laikiną bandomąją radiofoninę stotį Vilniuje buvo įrengusi bendrovė „Vilniaus radiotechnikos biuras“ (lenk. Wileńskie biuro radiotechniczne) - radijo imtuvų prekybos ir remonto įmonė, įsikūrusi Mickevičiaus gatvės (dabar - Gedimino pr.) 23 name (54°41′16″ š.pl. 25°16′33″ r.ilg. maps.ltwikimapia.orgbing.com (iš paukščio skrydžio)Yandex.ru (žemelapis)GeoHackVlasenko.net (žemelapiai)). Per Kaziuko mugę 1927-03-04 ji surengė viešą transliaciją, sukėlusią didelį vilniečių susidomėjimą. Programą sudarė Šaulių sąjunga, todėl pirmiausia joje buvo perskaityta paskaita apie šią organizaciją, o po to prasidėjo koncertas, trukęs daugiau nei 2 valandas. Stotis dirbo 350 metrų banga.

Paminklinė lenta ant buvusio Vilniaus radiofono pastato Žvėryne (Vytauto g. 17/2).

1926 visas radijo programų transliavimo teises Lenkijoje (įsk. jos užimtą Vilniaus kraštą) gavo akcinė bendrovė „Lenkijos radijas“ (lenk. Polskie Radio). Vilniuje ji įsteigė savo filialą - Vilniaus radiofoną (lenk. Rozgłośnia Wileńska, Polskie Radio Wilno).

Redakciją, studiją ir siuntimo stotį buvo nutarta įrengti privačioje viloje Žvėryne, Vytauto g. 21, ant Neries kranto (54°41′19″ š.pl. 25°15′26″ r.ilg. maps.ltwikimapia.orgbing.com (iš paukščio skrydžio)Yandex.ru (žemelapis)GeoHackVlasenko.net (žemelapiai)), išsinuomojant pastatą iki kol Lenkijos Radijas galės gauti nuolatines patalpas. Įrengimo darbai prasidėjo 1927-09-25, o ruodžio 4 d. pradėtas normalus Vilniaus radiofono programos transliavimas, laikraščiuose skelbiant laidų tvarkaraščius. Gruodžio 8 d. įvyko neoficialus radiofono ir stoties atidarymas, o 1928-01-15 jie buvo oficialiai pašventinti.

Radiofonas ėmė transliuoti programą 5 valandas per dieną - nuo 17 iki 22 val. Didžiausią programos dalį užėmė savos gamybos laidos, taip pat buvo retransliuojamos laidos iš Varšuvos, rečiau - iš kitų Lenkijos radiofonų. Transliacijai buvo naudojama 435 m banga.

V. Hulevičius

Pirmasis radiofono programų direktorius buvo Vytautas Hulevičius (Witold Hulewicz, 1895–1941) – iš Poznanės apylinkių kilęs lenkų poetas, vertėjas, literatūros kritikas ir leidėjas. Jis be kita ko parašė pirmąjį Lenkijoje originalų radijui skirtą vaidinimą „Kęstučio laidotuvės“, kurį transliavo Vilniaus radiofonas.

1936–1937 Vilniaus radiofone dirbo Česlovas Milošas (Czesław Miłosz, 1911–2004), vėliau tapęs žymus rašytoju, poetu, literatūrologu. Pirmaisiais radiofono gyvavimo metais jo muzikiniu redaktoriumi dirbo advokatas, teisės mokslų daktaras Tadas Šeligovskis (Tadeusz Szeligowski, 1896–1963), vėliau tapęs žymiu kompozitoriumi.

Vos pradėjęs dirbti Vilniaus radiofonas įsijungė į propagandinę veiklą. Lenkų valdžia laikė jį atsvara Kauno ir Minsko radiofonų laidoms, kuriose dažnai būdavo pasisakoma antilenkiška dvasia: iš Kauno – dėl Vilniaus okupacijos, iš Minsko – komunistinė propaganda ir agitacija. Laidos lietuvių kalba prasidėjo jau kitą dieną po radiofono atidarymo – gruodžio 9 d. transliuotas pranešimas apie Lietuvos–Lenkijos ginčą Ženevos konferencijoje[1][2]. Iš 547 laidų, transliuotų per Vilniaus radiofoną pirmaisiais jo darbo metais, 37 laidos buvo lietuvių kalba ir 12 – baltarusių.

R. Pikielis

Iš pradžių Vilniaus radiofonas neturėjo savo šaukinio, bet 1928-05-03 eteryje pasigirdo gegutės kukavimas „kaip Vilnijos šilų ir girių simbolis“[3]. Garsas buvo išgaunamas mechaniniu įrenginiu, kurio sumanytojas buvo pirmasis radiofono direktorius Romanas Pikielis (Roman Pikiel, 1893–19??), o įgyvendintojai – radiofono meistrai.

1928 Vilniaus radiofonas paskelbė konkursą originaliam radijo vaidinimui – t.y. tokiam, kuris būtų parašytas specialiai radijui. Konkurso laimėtoju tapo radiofono programų direktorius Vytautas Hulevičius, parašęs eiliuotą vaidinimą „Kęstučio laidotuvės“. Vaidinimas transliuotas gyvai (kaip ir visi vaidinimai tais laikais) 1928-05-17 17.45 val. Vilniaus radiofono programoje kartu retransliuojant per kitus Lenkijos radiofonus. Tai buvo pirmoji originalaus radijo vaidinimo transliacija Lenkijoje. Spektaklyje vaidinama pagoniška Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio 1382 m. laidotuvių procesija, einanti iš Krėvos į Vilnių ir nešanti kunigaikščio kūną ant aukšto katafalko. Eina raudotojos, pasakojančios apie mirusiojo žygdarbius, žyniai, vaidilos ir paprasti žmonės, ją lydi jauni raiteliai, nubaidantys piktąsias dvasias. Pasirodo ir Kęstučio sūnus Vytautas, suvaidinamas konfliktas tarp „senosios“ ir „naujosios“ Lietuvos. Ceremonija baigiasi didžiojo kunigaikščio kūno sudeginimu ant laužo kartu su jo žirgais, drabužiais, ginklais, medžiokliniais paukščiais ir šunimis. Apie visa tai aklam procesijos dalyviui pasakojo kartu einanti jo duktė. Vaidinama buvo radijo stoties kieme Žvėryne, ant Neries kranto. Muziką (dalyvavo choras ir orkestras) specialiai šiam vaidinimui parašė jaunas kompozitorius Tadas Šeligovskis. Iki šių dienų neišliko nei rankraštis, nei vaidinimo scenarijus, o transliacijos įrašų tais laikais nebuvo daroma. Vaidinimas buvo pakartotas Vilniaus radiofono programoje dar du kartus 1929, o 1935 jis buvo pastatytas Varšuvos radiofone. Kiekvieną kartą tai buvo naujas pastatymas, ir jo trukmė būdavo skirtinga – nuo 30 iki 40 minučių.

Silpnos 1,5 kW galios siunčiamosios stoties Žvėryne nepakako. Vos pradėjus dirbti Vilniaus radiofonui, vilniečiai ėmė masiškai pirkti radijo imtuvus – prasidėjo tikras radiofikavimosi bumas. Nuo 534 radijo abonentų Vilniaus mieste 1927-11-30 jų padaugėjo iki 5113 abonentų 1928-04-01[4]. Šie abonentai galėjo klausytis ne tik Vilniaus programos, bet ir kaimynų – Kauno radijo stoties galia tuo metu buvo 7 kW, Minsko - 4 kW (nuo 1931 lapkričio - 30 kW). Todėl buvo nutarta Vilniaus radiofonui pastatyti naują, galingesnę radijo stotį.

Nauja stotis pradėjo veikti 1931-05-26 Liepkalnyje (54°39′12″ š.pl. 25°18′07″ r.ilg. maps.ltwikimapia.orgbing.com (iš paukščio skrydžio)Yandex.ru (žemelapis)GeoHackVlasenko.net (žemelapiai)). Jos galia buvo jau 16 kW (nuo 1936 pabaigos – 50 kW). Stotis Žvėryne buvo uždaryta, tačiau radiofonas (administracija, redakcija ir studija) liko čia.

Radiofono pastatas Mickevičiaus g. (1938 m.)

1935-10-25 Vilniaus radiofonas pradėjo darbą iš naujų, daug erdvesnių patalpų miesto centre, Mickevičiaus g. (dabar Gedimino pr.) 22 (54°41′14″ š.pl. 25°16′37″ r.ilg. maps.ltwikimapia.orgbing.com (iš paukščio skrydžio)Yandex.ru (žemelapis)GeoHackVlasenko.net (žemelapiai)). Senoji studija ir redakcija Žvėryne buvo uždaryta. Naujajai studijai buvo pritaikytas dviaukštis buvusio kinoteatro „Polonja“ pastatas. 220 m² ploto ir 7,5 m aukščio kinoteatro salė buvo perdaryta į didžiąją koncertų studiją; tuo metu tai buvo didžiausia radijo studija visoje Lenkijoje. Bendras visų patalpų plotas – 1000 m² – buvo tris kartus didesnis už iki šiol Žvėryne turėtą plotą. Be didžiosios koncertų studijos buvo įrengtos dar trys sudijos - literatūros ir vaidinimų, muzikinė bei pranešėjų.

Nuo 1937 Vilniaus radiofonas turėjo savo orkestrą ir reguliariai transliuodavo simfoninius bei kamerinius koncertus. Taip pat reguliariai buvo transliuojamos laidos vaikams – atskirai kaimiečiams ir miestiečiams. Laidų skyrimas miesto ir kaimo auditorijoms buvo visokeriopai pabrėžiamas – net ir jubiliejinis leidinys, išleistas radiofono dešimtmečio proga, buvo pavadintas „Radijas miestui ir kaimui“.

1939 Lietuvai atgavus Vilnių, Vilniaus radiofonas perėjo Valstybės radiofono žinion. 1940 Sovietų Sąjungai aneksavus Lietuvą jis, kaip ir Kauno radiofonas, tapo pavaldus Radiofikacijos ir radiofonijos komitetui prie Lietuvos SSR Liaudies Komisarų Tarybos[5]. 1941 Vokietijai okupavus Lietuvą Vilniaus radiofonas buvo įjungtas į Reicho radijo bendrovę (vok. Reichsrundfunk GmbH) kaip Ostlando radijo stočių grupės (vok. Sendergruppe Ostland, su centru Rygoje) dalis.

1944-07-15 sovietų valdžia atnaujino Radiofikacijos ir radiofonijos komiteto veiklą ir Vilniaus radiofonas dabar jau visam laikui tapo jo dalimi.

Nuotraukos

Literatūra

  • Radjo w Wilnie. Kurjer Wileński, 1927-03-03.
  • Radjo Wilno na fali 435 m. Express Wileński, 1927-12-04.
  • Program stacji Wileńskiej. Kurjer Wileński, 1927-12-08.
  • Agituoja Lietuvos gyventojus. Vilniaus aidas, 1927-12-13.
  • Kronika Wileńska. RAdjo, 1928 Nr. 18.
  • 10 lat Rozgłośni Wileńskiej: radio dla miasta i wsi. Wilno : Polskie Radio, 1938.
  • M. J. Kwiatkowski. Narodziny Polskiego Radia. Warszawa : PWN, 1972.
  • J. Rimantas. Radijo problema Lietuvoje. Kaunas : Spaudos Fondas, 1940.
  • H. Kriegler. Sendergruppe Ostland. Welt-Rundfunk, Heft 1, 1942.
  • S. Štikelis. Eterio šviesa. Kaunas : Varpas, 2001. ISBN 9986-10-104-2.
  • П.П.Виткевичюс. Развитие электро- и радиосвязи в Литве. Вильнюс : Минтис, 1972.
  • M. Kosman. Radio Wileńskie i jego miejsce w kulturze Kresów Północno-Wschodnich Polski międzywojennej. Z dziejów polskiej radiofonii: Rocznik 2005/2006 Nr. 2. Warszawa : Polskie Radio SA, 2005. ISSN 1733-8204.



  1. Program stacji Wileńskiej. Kurjer Wileński, 1927-12-08.
  2. Agituoja Lietuvos gyventojus. Vilniaus aidas, 1927-12-13.
  3. RAdio 1929 m. Nr. 2 (cit. pagal M. J. Kwiatkowski. Narodziny Polskiego Radia. Warszawa : PWN, 1972, 277 p.).
  4. Palyginimui: visoje Nepriklausomoje Lietuvoje 1928-04-01 buvo apie 6900 abonentų.
  5. Liaudies Komisarų Taryba (LKT) – taip iki 1946 buvo vadinama Ministrų Taryba, t.y. vyriausybė.
Pagalba
Asmeniniai įrankiai