Vytautas Hulevičius

Iš Oldradio.lt Wiki svetainės.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Hulewicz-Witold.jpg

Vytautas Hulevičius (lenk. Witold Hulewicz, pseudonimai Olwid ir Grzegorz, *1895-11-26 Kosciankai, Vrešeno apygarda, Pozeno (Poznanės) provincija, Vokietija, †1941-06-12 Palmirai, Lenkija), pirmasis Vilniaus radiofono programų direktorius, lenkų poetas, literatūros kritikas, vertėjas, leidėjas.

I pasaulinio karo metu tarnavo Vokietijos armijoje, kariavo prancūzų fronte. 1918 grįžo į gimtinę ir norėjo tęsti karo nutrauktas studijas, tačiau prasidėjus Didžiosios Lenkijos sukilimui stojo į sukilėlių gretas, organizavo ryšių kuopą. Sukilimui pasibaigus turėjo kapitono laipsnį. Po to tęsė studijas Poznanės ir Sorbonos universitetuose, tačiau jokio universiteto studijų taip ir nebaigė.

1916 kartu su broliais Jurgiu (Jerzy) ir Bohdanu įkūrė leidyklą „Ostoja“, kuri 1917–1922 leido literatūrinį dvisavaitinį laikraštį „Zdrój“, tačiau bankrutavo ir už skolas broliai buvo priversti parduoti tėvų dvarą Kosciankuose. 1921 su broliu Jurgiu inicijavo Lenkijos literatų profsąjungos Poznanės skyriaus steigimą.

Atsikėlęs į Vilnių, ėmėsi energingos literatūrinės veiklos. 1925 įkalbėjo Julijų Ostervą (Juliusz Osterwa) perkelti iš Varšuvos į Vilnių jo teatro laboratoriją „Reduta“. Vilniaus baziliojonų vienuolyne atidarė patalpą, kurioje rusai caro laikais kalino filomatus (tarp jų ir jaunąjį Adomą Mickevičių) ir ėmė joje rengti „Literatūrinius trečiadienius“. 1925 įkūrė (kartu su Česlovu Jankovskiu ir Vladislovu Zahorskiu) Lenkijos literatų profsąjungos Vilniaus skyrių.

Hulewicz-Witold-radiofone.jpg

1927 gruodį pradėjo dirbti ką tik įsteigto Vilniaus radiofono programų direktorium. Kūrė radijo teatrą, parašė pirmąjį Lenkijoje specialiai radijui skirtą vaidinimą „Kęstučio laidotuvės“, kurį pastatė ir 1928-05-17 transliavo Vilniaus radiofonas. Sukūrė ir teorinį darbą apie radijo teatrą – „Vaizduotės teatras“.

1935 po aštraus, kelis mėnesius trukusio konflikto su vyriausiuoju dienraščio „Słowo“ redaktorium Stanislovu Cat-Mackievičium (pastarasis nemėgo iš Lenkijos į Vilnių atsikėlusių žmonių) Lenkijos Radijas atleido jį iš programų direktoriaus pareigų ir perkėlė į Varšuvą dirbti Lenkijos Radijo Literatūrinio skyriaus vedėju. V. Hulevičius juo dirbo iki pat vokiečių okupacijos 1939.09.

Vokiečių okupacijos metais redagavo Varšuvoje leistą pogrindinį laikraštį „Polska żyje“, už ką 1940-06-02 vokiečiai jį suėmė (laikraščio leidybą perėmė jo brolis Jurgis) ir 1941-06-12 sušaudė masinių žudynių vietoje Palmiruose prie Varšuvos. Palaidotas memorialinėse Palmirų kapinėse.

Hulewicz-Witold-miasto-pod-chmurami.jpg

Savo eiles V. Hulevičius pradėjo publikuoti po I pas. karo savo laikraštyje „Zdrój“, 1921 išleido jas atskira knygele. 1927 išleido biografinę apysaką apie vokiečių kompozitorių Liudviką van Bethoveną „Przybłęda Boży“, 1931 – poezijos rinkinį „Miasto pod chmurami“ („Miestas po debesimis“). Vertė Tomo Mano, Johano Giotės (Goethe), o daugiausiai – savo draugo, su kuriuo susipažino Šveicarijoje – austrų poeto Rainerio Marijos Rilkės kūrinius. 1936 išleido vadovą po Vilnių „Gniazdo Żelaznego wilka“ („Geležinio vilko lizdas“). V. Hulevičiaus eilės t.p. išleistos II pasaulinio karo metu 1942 Č. Milošo redaguotoje pogrindinėje antologijoje „Pieśń niepodległa“ („Nepriklausoma giesmė“).

Žmona Stefanija Osovskytė (Stefania Ossowska) buvo kalinama Ravensbriuke, po vyro mirties vėl ištekėjo, mirė 1983. Brolis Jurgis mirė 1941-07-01.

Šimtųjų V. Hulevičiaus gimimo metinių proga 1995 Lenkijos literatų sąjungos Varšuvos skyrius bei Literatų ir žurnalistų oficina „Pod wiatr“ įsteigė jo vardo premiją, kurią skiria kasmet „Varšuvos poezijos rudens“ metu. Apie jį sukurti du biografiniai filmai – „Inny. Życie Witolda Hulewicza“ („Kitoks. Vytauto Hulevičiaus gyvenimas“, 2003) ir „Der Pole, der auch Deutscher war“ („Lenkas, kuris taip pat buvo ir vokietis“, 2008).

Pagalba
Asmeniniai įrankiai