Radijo aparatų bei jų dalių gamyba, prekyba Kaune tarpukary

[Zenonas]

KAUNO APSKRITIES VIEŠOJI BIBLIOTEKA
parengė Alvydas Surblys

su foto >>>>
http://knyga.kvb.lt/index.php?option=co ... &Itemid=71

Dėl visa ko įdedu tik tekstą

Radijo aparatų bei jų dalių gamyba ir prekyba Kaune 1924 – 1940 m.
2012-07-19, (atnaujinta: 2012-08-20)
KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyriuje parengtoje parodoje pristatytos Laikinojoje sostinėje veikusios užsienio firmų atstovybės bei Lietuvos firmos, prekiavusios radijo aparatais, taip pat radijo aparatų gamyba (surinkimas) Kaune. Radijo aparatų bei jų dalių gamyba (žr. galeriją) ir prekyba (žr. galeriją) Kaune buvo tiesiogiai priklausoma nuo radijo paplitimo Laikinojoje sostinėje ir provincijoje. Iki 1924 m. radijo aparatų prekybos poreikio Lietuvoje nebuvo. Lietuvos kariuomenės 1919 m. liepos 9 d. perimta carinės Rusijos bei Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečių naudota radijo telegrafo stotis Vytauto kalne negalėjo užtikrinti radijo programų transliavimo. Ji buvo naudojama radijo telegrafo reikalais, o radijo telefono ryšys iki naujos radijo stoties pastatymo nebuvo vystomas. Nei 1923 m. įkurta Kauno radijo stotis, nei pirmieji radijo transliacijų bandymai 1924 – 1925 m. didelio radijo aparatų poreikio nesuformavo. Vis dėlto jau 1925 m. pastebimas nedidelis radijo abonentų skaičiaus išaugimas nuo simbolinių 7 iki 172, o 1926 m. – iki 323 radijo abonentų (Lietuvos statistikos metraštis 1929 – 1930 m. - K., 1931, p. 368). Tai, visų pirma, sietina su Amerikos lietuvių prekybos akcinės bendrovės veikla. Ši bendrovė ne tik atliko pirmuosius lietuviškos muzikos transliavimo per radiją bandymus Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodoje, bet ir vykdė efektyvią radijo aparatų reklamos politiką. Tai matyti ir iš parodoje pristatomų šios bendrovės reklamų: apie b-vės parduodamus Western – Electric radijo aparatus (1925 m., kaina 800 Lt), apie jos surengtą radijo parodą (1925 m.) ir radijo demonstracijas (1926 m.).
1923 m. rugsėjį prancūzų firma SFR pradėjo statyti naują Kauno radijo stotį Žaliakalnyje, tačiau statybos darbai užsitęsė iki 1926 m. Nuo 1926 m. birželio 12 d., kai Kauno radijo stotis pradėjo transliuoti radijo laidas lietuviškai, atsirado ir didesnis radijo aparatų poreikis, o jų paplitimas ypač išaugo 1927 – 1928 m.
1926 m. birželio 12 d. laikoma Lietuvos radiofoninio veikimo pradžia, nes nuo tada Kauno radijo stotis galėjo užtikrinti reguliarų radijo programos transliavimą bei užsienio stočių retransliavimą. Radijo aparatų rinką Kaune taip pat formavo čia įsikūrusios garsių užsienio radijo gamintojų atstovybės, pvz. brolių Vichmanų Vokietijos firmos „Dr. Georg Seibt“ generalinė atstovybė Lietuvoje (1926 m.), Vokietijos „Telefunken“ atstovybė Lietuvoje – firma „Viskas biurui“ (1926 m.) ir kt. Jų poveikis rinkai ir reklamų gausa ypač pastebima nuo 1927 m.
Garsių firmų atstovavimas Lietuvoje visų pirma susijęs su Kauno verslo pasaulyje gerai žinomomis asmenybėmis: Aleksandru Putrimu (Siemens – Schuckert, Siemens – Holske, Klangfilm ir Telefunken atst. Lietuvoje), Curt Schütze (jo muzikos ir radijo namai Laisvės al. 25 (dabar Laisvės al. 45) buvo Vokietijos radijo gamybos firmos „Koch Stenzel“ atst., nors prekiavo ir Vokietijos firmų „Mende“, „Telefunken“, olandų „Philips“ radijo aparatais), Juozu Sakalausku (anglų radijo aparatų gamintojo „Marconi“ atst.), Borisu Eljaševu (Belgijos „Radio Siera“ atst.), Aleksandru Fainu (Vokietijos „Nora“ radijo aparatų gen. atst.), John Hulström (Švedijos „Baltic radio“, „Elektrolux“ kontora Lietuvoje), Leonardo Micunskio bei Michelio Iserlis (skirtingu metu buvusių anglų „Ekco“ radijo aparatų gamintojų atst. Lietuvoje), Prano Baranausko „Radiotechnikos“ b-ve (Anglijos „Ferranti“ atst. Lietuvoje, nuo 1938 m. šveicarų „Mediator“ gen. atst., prekiavo ir kitų firmų bei savo gamybos radijo aparatais), Aleksandro Varnausko radijo krautuve ir klinika (įvairiu laiku buvo atst. Vokietijos „Lorenz“, JAV „Pilot“, Austrijos „Hornyphon“, Švedijos „AGA – Baltic“ radijo aparatų gamintojų), Samueliu Voščinu (JAV radijo aparatų „Philco“ (Philadelphia) atst.), Valerijono Miliausko b-ve (Vokietijos radijo aparatų „Olympia“ atst.). Radijo aparatų bei jų dalių prekyba Kaune taip pat buvo gerai žinomi broliai Riskinai, Isakas ir Juozas Margoliai, Jokūbas Odle, M. Otto Hesse, Herdšafas Gladšteinas, Eugenijus Francas, Ilja Jasvoinas, Juozas Dimenšteinas (tiesa, pastarųjų dviejų versle radijo aparatų prekyba nebuvo pagrindinė). Radijo aparatais taip pat prekiavo Spaudos fondas (amerikiečių „Zenith“, anglų „G.E.C.“), buvęs Laisvės al. 62 (dabar Laisvės al. 86), Šv. Kazimiero draugija (vokiečių „Blaupunkt Radio“, „Ideal Werke“, „A.G.“), Laisvės al. 64 (dabar Laisvės al. 88), šį verslą sėkmingai derinę su ten pat įsikūrusių knygynų veikla. Garsios olandų „Philips“ b-vės atst. buvo „Lietuvos Philips“ akc. b-vė, įsikūrusi Laisvės al. 17 (dabar Laisvės al. 31), „Philips“ radijo lempų prekybos atst. Lietuvoje buvo jau minėto M. Otto Hesse b-vė, tuo metu buvusi Prezidento g. 2 (pastatas neišlikęs), prieš tai veikusi Laisvės al. 59 (dabar Laisvės al. 99) ir prekiavusi vokiečių firmos „Mende“ radijo aparatais ir garsiakalbiais. Prancūzijos radijo gamintojų atstovais buvo b-vė „Elfo“, įsikūrusi iš pradžių Laisvės al. 52 (dabar Laisvės al. 76), o nuo 1929 m. Laisvės al. 54 (dabar Laisvės al. 78). Vokietijos radijo aparatų gamintojo „Loewe“ atst. Lietuvoje kurį laiką buvo Pribačio radijo prekyba, buvusi Laisvės al. 63 (dabar Laisvės al. 103), po to Laisvės al. 78 (pastatas neišlikęs, dabar daugiabutis Laisvės al. 110). Nuo 1934 08 30 savo agentūrą Lietuvoje, Kaune turėjo ir broliškos Latvijos valstybinis elektrotechnikos fabrikas „VEF“. Agentūra buvo įsikūrusi Laisvės al. 31 (dabar Laisvės al. 57) ir iki 1939 m. pabaigos užkariavo gana žymią dalį Lietuvos rinkos. VDU Studentų technikų dr-jos (STD) radijo sekcija, įst. 1930 m., iš pradžių buvo Švedijos radijo gamintojų „Stern & Stern“ gen. atst. Lietuvoje, nuo 1934 m. veikė STD radijo, perkūnsargių ir elektrotechnikos sekcijos pavadinimu, buvusiai radijo sekcijai dar 1933 m. susijungus su „Radiotechnikos“ b-ve, nuo 1938 m. buvo Vokietijos radijo gamybos fabriko „Blaupunkt Werke“ atstovybė.
Kaune per 1924 – 1940 m. laikotarpį veikė apie 50 radijo aparatais prekiavusių firmų parduotuvių (užsienio firmų atstovybių ir Lietuvos akcinių bendrovių), neskaitant smulkių prekybininkų, epizodiškai prekiavusių radijo aparatais. Firmų, prekiavusių radijo aparatais, veikimą Kaune parodoje iliustruoja parinktos įdomesnės reklamos iš periodikos bei knygų, viena kita žinutė spaudoje, dokumentai iš Kauno apskrities archyvo, liudijantys radijo prekybos sunkumus, objektų lokalizaciją, firmų ženklus. Objektų lokalizaciją taip pat galima pasekti iš pateikiamų tarpukario bei dabartinę objektų būklę liudijančių nuotraukų.
Nors radijo aparatų prekyba ir šiuo verslu užsiimančių firmų skaičius nuolat augo, tačiau sąlygos radijo aparatų gamybai Kaune nebuvo palankios. Net ir išaugusi radijo aparatų paklausa nebuvo tokia didelė, kad naujas gamintojas, jam sudarius palankias sąlygas, galėtų atlaikyti garsių užsienio firmų konkurenciją. Tik 4-me dešimtmetyje, pasaulinės ekonominės krizės įtakoje išaugus muitams radijo aparatams, buvo bandymų išnaudoti sąlyginai mažesnius muitus radijo mazgams ir detalėms bei surinkinėti iš jų radijo aparatus Kaune. 1931 m. lapkričio mėn. STD radijo sekcijos, buvusios Laisvės al. 19 (dabar Laisvės al. 33), reklamoje skelbiama apie jų gaminamus (surenkamus) specialiai provincijai pritaikytus radijo aparatus. C.Schütze muzikos ir radijo namų 1932 m. reklamoje taip pat minimas šios firmos gaminamas (tiksliau surenkamas) radijo aparatas, sujungtas su elektriniu patefonu. STD radijo, perkūnsargių ir elektrotechnikos sekcija, įsikūrusi Laisvės al. 23 a, priešais kino teatrą „Forum“ (dabar Laisvės al. 41), 1934 m. skelbėsi gaminanti savo specialiai provincijai pritaikytus radijo imtuvus „Stedyn“. Ši STD sekcija teigė nieko bendro neturinti su „Radiotechnikos“ b-ve (1934 11 susijungusia su buvusia STD radijo sekcija), kuri 1935 – 1936 m. taip pat gamino (surinkinėjo) provincijai pritaikytus vienos lempos garsiakalbinius radijo aparatus, juos vadindama liaudies imtuvais. Tokie radijo imtuvai kainavo 110 litų, o su 100 voltų baterija ir 2 voltų akumuliatoriumi 165 litus, išsimokant dalimis per ilgesnį laiką. Bendrovė buvo įsikūrusi Laisvės al. 36 (pastatas neišlikęs).
1935 m. liepos 15 d. Kęstučio g. 36 (dabar Kęstučio g. 56) buvo įsteigtas Lietuvos radijo aparatų fabrikas „Karadi“, savininkas Isakas Kaplanas. Patentas šio fabriko steigimui buvo išpirktas 1935 m. gegužės mėn., iki liepos 15 d. vyko paruošiamieji darbai, o pirmieji lietuviški radijo aparatai pasirodė 1935 m. rugsėjo – spalio mėn. Vienoje žinutėje apie radijo aparatų fabriko „Karadi“ įsteigimą buvo teigiama, jog 75 procentai visų radijo aparatų dalių bus gaminama Kaune (Pirmas radijo fabrikas Kaune // Lietuvos aidas. - 1935, rugs. 17, p. 7). Atrodo, kad tai tebuvo reklaminis teiginys, siekiant patraukti pirkėją. Tuo pačiu tikslu kai kuriose „Karadi“ reklamose buvo skelbiama „Pirkite savo krašto gaminius“ ir pan. Iš tiesų „Karadi“ radijo aparatai buvo lietuviški tik sąlyginai, o fabriką tiksliau būtų vadinti radijo aparatų surinkimo įmone. Išsamiame straipsnyje apie “Karadi“ fabriko veikimą radijo aparatų kolekcionierius ir žinovas Zenonas Langaitis teigia, jog visi 15 (šiuo metu jau žinomi 17) „Karadi“ radijo aparatų modelių nuo 1 lempos „Tautofono“, 2-jų lempų Liaudies imtuvo iki brangesnių 3 – 7 lempų radijo aparatų buvo pagaminti Anglijoje, tikriausiai „Markoni“ firmoje, ir atskirais mazgais buvo atvežami į Kauną surinkti (Lietuvos radijo fabrikas – Karadi / Zenonas Langaitis // LY QTC. - 2010, Nr. 2, p. 3 – 4). Be to, ir surenkant radijo aparatus Kaune buvo naudojamasi kvalifikuotų inžinierių iš Anglijos pagalba. Tačiau „Karadi“ radijo aparatų gamyba Anglijoje buvo specialiai orientuota į Lietuvos rinką bei vykdoma „Karadi“ savininko užsakymu, patobulinant tuo metu jau negaminamus radijo aparatus, kad jie būtų patrauklūs Lietuvos kaimui („Tautofono“, Liaudies imtuvo pavyzdžiai), ir tai liudija už „Karadi“ surenkamų radijo aparatų lietuviškumą. Be to, šie radijo aparatai turėjo savo firminį ženklą, dedamą ant kiekvieno imtuvo. Kauno patriotams galbūt norėtųsi „Karadi“ pavadinimą kildinti iš „Kauno radijas“, tačiau reikėtų tikėti Zenono Langaičio nuomone, kad pavadinimas kilęs iš „Kaplano radijas“ (savininkas Isakas Kaplanas).
Parodoje nesistengiama atskleisti, kokie buvo „Karadi“ fabriko radijo aparatai. Tai jau padaryta žinovų Zenono Langaičio, Sigito Žilionio ir kitų. Parodoje, visų pirma, pateikiama keletas „Karadi“ fabriko radijo aparatų modelių reklamų. Iš vienos jų (Mūsų laikraštis. - 1936, gruodžio 27, p. 10), pvz., sužinome, kad unikalusis vienos lempos „Tautofonas“, pasak Z.Langaičio, galėjęs dirbti ir be baterijų, 1936 m. kainavo 58,50 Lt (baterijos 10 Lt), Liaudies imtuvas - 162 Lt (baterija ir akumuliatorius dar 40 Lt), trijų lempų Karadi B 37 imtuvas – 226, 80 Lt (baterijos ir akumuliatorius dar 45 Lt). Beje, dar vienoje reklamoje pabrėžiama, kad minėti Liaudies imtuvas ir Karadi B 37 yra taupiausi ir tinkamiausi mūsų sąlygomis bei apdovanoti aukso medaliu 1936 m. Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodoje (Mūsų laikraštis. - 1937, vas. 20, p. 10). Taip pat eksponuojama pora straipsnių apie „Karadi“ fabriko paviljoną 1936 m. parodoje bei pasidžiaugiama šio Lietuvos radijo fabriko pasiekimais (Lietuviškoji radijo pramonė: Karadi fabriko paviljoną aplankius // Lietuvos aidas. - 1936, birž. 27, p. 23; Lietuviški radijo imtuvai neblogesni už užsienio / J.P.: [Justas Paleckis] // Diena. - 1936, liepos 12, p. 8 - )Tačiau viltis, kad pigumu, funkcionalumu, patriotiniais jausmais „Karadi“ užkariaus neturtingą kraštą, nepasiteisino. „Karadi“ neatlaikė ilgametės gamybos ir prekybos tradicijas turinčių užsienio firmų konkurencijos bei bankrutavo (užsidarė 1939 07 15). Vis dėl to „Karadi“ radijo fabriko veikimas yra pozityvus dalykas, leidžiantis teigti, jog tarpukaryje mes turėjome radijo pramonę, tik nepasidalinome rinka. Ji, nors ir smarkiai išaugusi, vis tiek buvo per maža (1939 m. pabaigoje Kaune buvo 20450, o visoje Lietuvoje 77562 radijo abonentai), atsižvelgiant ir į radijo aparatų kainos santykį su vidutiniu uždarbiu bei senų radijo aparatų keitimo naujais tendencijas. Pasak Z.Langaičio, Kaune buvo nelengva net ir didelei bei turtingai AB „Philips“ atstovybei. Mūsų kaimynai latviai, kuriems sekėsi žymiai geriau nei „Karadi“, taip pat, pasirodo, ne prieš gera viliojo gražiomis reklamomis ir didelėmis kainų nuolaidomis. 1939 m. pabaigoje VEF agentūra buvo priversta pasitraukti iš Kauno.
Parodoje apie radijo aparatų bei jų dalių gamybą ir prekybą Kaune 1924 – 1940 m. fragmentiška medžiaga atskleidžia radijo verslo Laikinojoje sostinėje raidos ypatumus bei šio verslo sudedamąsias dalis. Iš šių fragmentų sudėliota mozaika skirta ne tik radijo mėgėjams, bet ir visiems besidomintiems Kauno verslo ir kultūros paveldu, ypač tiems, kurie su radijo verslu Laikinojoje sostinėje mažiau susipažinę.

Apžvalgą parengė Alvydas Surblys

[Zenonas]

Tekste paryškintą sakinį galime papildyti. Akcinė Bendrovė RADIOTECHNIKA gamino ne tik vienos lempos radijo imtuvą, bet ir kitokius. Tai patvirtina mano atrastas trijų lempų jų gamybos Radijo aparatas. Be to RADIOTECHNIKA reklamose kalbama apie "specialiai provincijai pritaikintus įvairius radio aparatus.