Oldradio.lt Wiki - Naudotojo įndėlis [lt]

Radio sekcija

2017-08-06T12:20:05Z

Zenonas:

Radio Sekcija

RADIO ISTORIJOS TARPUKARIO KAUNE

Studentų Technikų Draugija - Radio Sekcija - Bendrovė „Radiotechika“

https://drive.google.com/file/d/0B_6hlO4El5Q3Yi16YmFBRkhNaUE/view

Radio sekcija

2017-08-06T12:19:38Z

Zenonas: Naujas puslapis: Radio Sekcija

Radio Sekcija

Bendrovė "Radiotechnika"

2017-08-06T12:16:18Z

Zenonas:

Bendrovė "Radiotechnika"

RADIO ISTORIJOS TARPUKARIO KAUNE

Studentų Technikų Draugija - Radio Sekcija - Bendrovė „Radiotechika“

https://drive.google.com/file/d/0B_6hlO4El5Q3Yi16YmFBRkhNaUE/view

Bendrovė "Radiotechnika"

2017-08-06T12:14:06Z

Zenonas: Atšauktas Zenonas (Aptarimas | įnašas) keitimas (1140 versija)

Bendrovė "Radiotechnika"

2017-08-06T12:12:09Z

Zenonas: Atšauktas Zenonas (Aptarimas | įnašas) keitimas (1137 versija)

'''Radiotechnika AB'''

Bendrovė "Radiotechnika"

2017-08-06T12:09:24Z

Zenonas: Zenonas pervadino puslapį Radiotechnika AB į Bendrovė "Radiotechnika": tikslinimas

Bendrovė "Radiotechnika"

Radiotechnika AB

2017-08-06T12:09:24Z

Zenonas: Zenonas pervadino puslapį Radiotechnika AB į Bendrovė "Radiotechnika": tikslinimas

#PERADRESAVIMAS [[Bendrovė "Radiotechnika"]]

Bendrovė "Radiotechnika"

2017-08-06T12:07:57Z

Zenonas:

Bendrovė "Radiotechnika"

2017-08-06T12:01:15Z

Zenonas: Naujas puslapis: '''Radiotechnika AB'''

'''Radiotechnika AB'''

Studentų Technikų Draugija

2017-08-06T09:00:55Z

Zenonas:

RADIO ISTORIJOS TARPUKARIO KAUNE

Studentų Technikų Draugija - Radio Sekcija - Bendrovė „Radiotechika“

https://drive.google.com/file/d/0B_6hlO4El5Q3Yi16YmFBRkhNaUE/view

Torn. E. b. ir Telefunken E 52 Kioln

2013-04-01T09:49:23Z

Zenonas:

'''Geriausi Antrojo pasaulinio karo radijo ryšių imtuvai'''

Po Antrojo pasaulinio karo praėjo 66 metai, bet šio karo istorinis laikmetis yra iki šiol nagrinėjamas įvairiais aspektais.
Vienas jų – kariavusių šalių to meto pasiekimai radiotechnikos srityje. Politiniai tautų ir valstybių konfliktai visais laikais, be savo naikinamojo pobūdžio, turėjo ir labai stiprų kūrybos bei techninės pažangos motyvą kariaujančių šalių inžinierių protui mobilizuoti.
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir jam jau prasidėjus, Vokietijos Telefunken firmos radijo inžinieriai sukūrė ir gamino kariuomenei radijo imtuvus, kurie dėl techninių sprendimų ir gamybos technologijos buvo gerokai pažangesni už tuo metu esančius. Po karo jų konstrukcija buvo kopijuojama daugelio didžiųjų šalių radijo pramonininkų, o atskiri mazgai tapo klasikiniais radijo imtuvų konstravimo sprendimų pavyzdžiais daugeliui metų į priekį. Be to, jau taikos metu, šiuos radijo imtuvus, išlikusius po karo, labai vertino trumpųjų bangų radijo ryšio mėgėjai įvairiose šalyse, tarp jų ir pas mus, Lietuvoje.

=== Radijo imtuvas Torn. E. b. ===

Tikslus pavadinimas: „Tornister-Emfanger Berta“ – radijo imtuvas-kuprinė Berta.
Tai unikalus 1935–1936 metų Telefunken firmos radijo inžinierių kūrinys. Jame pirmą kartą pasaulyje buvo panaudoti revoliuciniai to laikmečio radijo imtuvo konstrukcijos sprendimai: diapazono ruožų perjungimo būgnas su kontūrais jame, lietas tvirtas erdvinis šasi, blokinė aparato montažo konstrukcija, kartu su būgnu besisukančios vizualios dažnio derinimo lentelės-skalės, aparate panaudotos tik vieno tipo radijo lempos.
Aparatai Torn. E. b. buvo gaminami 1936–1945 metais Telefunken, Saba ir Mende kompanijų gamyklose. Pagaminta apie 200.000 vienetų. 1930-ųjų pabaigoje Europos radijo aparatų gamyboje įsivyravo superheterodino principo imtuvo schemos. Todėl 1941 m. Torn E. b. su tiesioginio radijo signalo stiprinimo schema atrodė kiek atsilikęs. Bet nepaisant tokios gana paprastos tiesioginio stiprinimo regeneratyvinės schemos, radijo aparatas Kioln E. b. per visą Antrąjį pasaulinį karą buvo plačiai naudojamas Vokietijos armijoje ir užsitarnavo didžiulį pripažinimą dėl gerų parametrų, unikalių eksploatavimo savybių ir neįtikėtinai patikimos konstrukcijos (daugelis išlikusių imtuvų veikia ir šiandien).

Torn. E. b. schemoje panaudoti du aukšto dažnio stiprinimo laipsniai, trečia lempa – regeneratyvinis detektorius, ketvirta – žemo dažnio stiprintuvas. Radijo imtuve panaudotos keturios radijo lempos – pentodai RV2 P800. Vienodų radijo lempų naudojimas tapo įprasta praktika karinėje radiotechnikoje – tai sumažina atsarginių lempų minimumą iki vienos. Lempos RV2 P800 geram aušinimui įdėtos į korėto aliuminio karkasus ir turi patogią rankenėlę keitimui.

Radijo aparato konstrukcija – tai didelis besisukantis suderintų kontūrų būgnas vidury ir keli blokai iš šonų. Blokinės konstrukcijos aparato privalumas: jo remontas įmanomas lauko ir net apkasų sąlygomis. Keletas jungiamųjų laidų tarp keičiamų blokų gali būti sujungiami rankomis. Lietas, standus, tvirtas šasi ir sandarus aparato korpusas gerai atlaiko smūgius ir tinkamas naudoti karo lauko sąlygomis.

Radijo aparatas skirtas radijo ir telegrafo signalų priėmimui nuo 90,6 iki 7000 kHz dažniais, t. y. dengia 43–3000 metrų bangų ruožą. Šis dažnių diapazonas suskirstytas į aštuonis padiapazonius – tiek padėčių turi bangų būgnas. Signalas priimamas ausinėmis, bet iš savo patirties pasakysiu, kad gerai girdimas ir nedidelio galingumo (1W) garsiakalbiu. Paprastai sakant, aparatas skirtas priimti mums įprastas 42–120 m trumpas, vidurines, ilgas ir šiek tiek ilgesnes už standartines ilgas, bangas.
Visas aparato komplektas susideda iš dviejų spynomis sukabinamų dėžių. Vienoje yra radijo aparatas (16,5 kg), kitoje trys skyriai – anodinė 90 V baterija, 2V kaitinimo akumuliatorius, 4000 omų ausinės ir 15 metrų ilgio antenos laidas. Vietoj anodinės baterijos buvo naudojamas ir 2 V–100 V vibrokeitiklis EW.b.

Tokia radijo kuprinė buvo pernešama ir aptarnaujama vieno radisto.

Radijo imtuvas Torn.E. b. taip pat naudotas Vermachto armijos motorizuotuosiuose radijo ryšio aparatūros kompleksuose (tipai: nuo Fu-1 iki Fu-25). Automobiliuose radijo maitinimui naudotas kitoks vibrokeitiklis – EW.c., dirbantis nuo 12 voltų įtampos.
Pralaimėdama karą Vokietija pradėjo taupyti, visko trūko. Tai paveikė ir radijo pramonę. Po 1943 metų gamintuose Torn.E. b. neliko priekinėje panelėje buvusio voltmetro, neliko ir grįžtamojo ryšio reguliatoriaus vernerio, taip pat jo 100 padalų skalės. (Imtuvo darbui tas įtakos neturėjo – tai buvo tik dėl patogumo).

Po karo daug šių imtuvų atkeliavo į buvusios SSSR teritoriją. Jais su malonumu naudojosi ir Lietuvos radijo mėgėjai, tačiau, bent jau pokariu, tą slėpdami. Trofėjinius daiktus turėti, o juo labiau juos girti, SSSR nebuvo priimta. Po karo SSSR (ir ne tik) lempiniai radijo aparatai buvo konstruojami, ką nors nukopijuojant iš Torn.E.b. sprendimų. O Torn.E.b. bangų perjungimo konstrukcija tapo klasika kariniams radijo aparatams visame pasaulyje. Ir ne tik kariniams. Prisiminkime populiariojo 1970-ųjų tranzistorinio nešiojamojo VEF radijo aparato bangų perjungimo būgną – jo konstrukcija yra tokia pati.

=== Radijo imtuvas Telefunken E 52 Kioln ===

Šio aparato idėja gimė ketveriais metais vėliau nei Torn.E. b.. Sumanytas jis kur kas sudėtingesniems tikslams, o jo konstruktorių genialūs sprendimai stebina ir specialistų yra aptarinėjami iki šiol. Aptarinėjami jie gal būt todėl, kad yra žmonių, kuriems tai įdomu, kurie yra neabejingi radiotechnikos paveldui. Ne viską Telefunken konstruktoriai spėjo įgyvendinti, likę nedaug dokumentų apie E52 naudojimą karo metu. Programa buvo visiškai įslaptinta, kiek tai įmanoma vykstant karui. Paslapties skraiste uždengtas E52 naudojimas povandeniniuos laivuose (aparatas iš esmės buvos skirtas Luftwaffe antžeminėms tarnyboms).
===Istorija===

1939 m. Vokietijos karinių oro pajėgų vadovybė priėmė sprendimą sukonstruoti seriją radijo imtuvų, kurie ateityje būtų naudojami oro pajėgų – Lufwaffe antžeminėse tarnybose ir prireikus kitose Vokietijos armijos specialiosiose tarnybose bei vadavietėse. Tikslas – šiais radijo modeliais perdengti radijo dažnių ruožą nuo 40 kHz iki 150 MHz. To meto Vokietijos radijo pramonė jau buvo pajėgi įgyvendinti tokią programą ir žengti į naują radijo bangų priėmimo kokybės standartą.
Svarstyta, kokios Vokietijos elektronikos kompanijos dirbs pagal šią programą. Buvo nuspręsta, kad tai bus Telefunken firma.

1941 m. gegužės 5 d. Telefunken pristatė radijo imtuvų projektus '''(„Luftboden-Empf.-Programm 2 – 7500 m für die Bodenausrüstung der deutschen Luftwaffe“ – „2–7500 m. bangos oro–žemės radijo imtuvo programa, antžeminė įranga Vokietijos karinėms oro pajėgoms“)''' su konstrukcijos dokumentais.

'''Pristatyti keturių radijo imtuvų prototipai:'''

E51 „Leipcig“ 40-1600 kHz 
'''E52 „Kioln“ 1,5-25 MHz''' 
'''E53 „Ulm“ 24- 5MHz''' 
E54„Kulm“ 60-150 MHz 

Realiai iš šių keturių imtuvų gamybai buvo patvirtinti du – E52 „Kioln“ ir E53 „Ulm“. „Ulm“ aparatų pagaminta nedaug. Taip pat gaminta nedaug E53 „Kulm“ aparatų, pakeitus dažnių juostą į 21,5–120 MHz ir pavadinus „Ulm B“.
Didesnė serija pagaminta tik E52 „Kioln“ radijo imtuvų: nuo 1942 m. liepos iki 1945 m. kovo – apie 2500 vienetų. Imtuvas buvo patvirtintas tinkamu Vokietijos armijai.

Pagrindinė E52 „Kioln“ surinkimo gamykla buvo Radeberge, netoli Drezdeno. Komplektuojamos detalės gamintos ir kituose miestuose, o per karą ir kitose šalyse – Prancūzijoje ir Lenkijoje. Imtuvas buvo naudojamas Luftwaffe dalyse, štabuose, radijo ryšiui pelenguoti, žvalgybai. Po karo demontuojant Vokietijos povandeninius laivus padaryta fotografijų, kuriose užfiksuotoje radijo ryšio kajutėje matosi E52 radijo imtuvo modifikacija. Apie tai išlikę labai nedaug informacijos.

===Konstrukcija===
Radijo aparato E52 „Kioln“ konstrukcija modulinė. Kiekvienas modulis galėjo būti išimamas ir pakeičiamas ar remontuojamas atskirai. Visi moduliai sujungiami horizontaliai stumiant juos į vieną vertikalią „motininę plokštę“ (koks dabartinis terminas!). Moduliai stumdomi lietame aliuminio šasi – iki savų jungčių sujungimo.

Buvo gaminama 10 skirtingų E52 modifikacijų, kurias galima padalinti į dvi grupes – motorizuotojo ir rankinio derinimo E52 radijo imtuvai. Motorizuotasis aparatas gali automatiškai surasti keturis iš anksto įvestus radijo dažnius bet kuriame diapazone. Tai atliekama dviem elektros varikliais su preciziškos mechanikos pagalba – tiksliai ir greitai: per 4 sekundes (1941 metais – negirdėtas dalykas!).

Imtuvo schema superheterodino tipo, tarpinis dažnis 1000 kHz.
Pasiektas aukščiausios klasės radijo signalų priėmimo jautrumas, selektyvumas. Panaudoti du aukšto dažnio laipsniai, 4 tarpinio dažnio filtrai, kvarciniai stabilizatoriai ir daug kitokių sprendimų priimamo signalo stabilumui ir pašalinių triukšmų slopinimui. Kintamas kondensatorius – penkių sekcijų. Naudotos ypatingai kokybiškos medžiagos ir keramika. Tuo pasiektas didelis stabilumas ir atsparumas temperatūros svyravimui.

Imtuvas priima 1,5–25 MHz dažnio radijo ir telegrafo signalus. Ši dažnumų juosta suskirstyta į penkis diapazonus.
Derinamas dažnis sekamas su optine sistema matiniame ekrane priekinėje panelėje. Sukurta tam laikui nauja, sudėtinga, bet labai patogi tikslaus dažnumo suderinimo optinė sistema.

Visų penkių dažnio juostų informacija skaičiais užrašyta ant stiklinio 10 cm skersmens 6 mm storio sukamo disko aparato viduje. Informacija atspausta labai smulkiu šriftu, naudojant mikrofilmų metodus. Koncentruotas šviesos srautas nuo žemos įtampos projektoriaus lempos eina per pasirinktą sukamo disko dalį, per objektyvą ir atsispindėjęs veidrodėlyje fokusuojasi aparato priekyje esančiame matiniame ekrane. Viskas įdiegta labai kompaktiškoje erdvėje. Nustatytas dažnis puikiai skaitomas ir šviesoje, ir tamsoje. Nustatymas labai tikslus. Tai pasiekta perdavimo mechanikoje visiškai išvengiant laisvumo ir, panaudojus optiką, labai išplečiant skalės vizualizaciją: visas vieno diapazono maždaug 5 MHz informacijos ruožas stiklo diske optiškai ištempiama į projektuojamą 1,8 m ilgio skalę, kuri realiai matoma tik dalimis – kelių centimetrų ruožu matiniam ekrane. Toks derinimas paprastas ir patogus: derinama tiksliai pagal pažymėtą vertikalią liniją ekrane.

Iš viso imtuve yra 12 radijo lempų.

10 vnt. pentodų RV12P200 ir du kenotronai RG12D60. Visos lempos gali būti pakeistos neardant aparato – jos pasiekiamos iš išorės. Tai labai patogu. Maitinimas 110–200 V kintama elektros įtampa arba 12 V per vibrokeitiklį avariniu atveju.

Telefunken konstruktoriai žengė ir kitą revoliucinį žingsnį į priekį. Buvo suprojektuotas ir pagamintas E52 „Kioln“ radijo aparato distancinio valdymo priedas. Jis buvo tvirtinamas priekyje aparato – kaip papildomas išsikišimas vietoj standartinės priekinės panelės.

Valdymas numatytas koduotas, naudojant telefono liniją ir dvejetainį kodą. Tam pagamintas atskiras interfeiso modulis.

Radistas, dirbdamas su vienu E52 radijo aparatu, telefono tinklu sujungtu su kitu, galėjo laisvai valdyti antrąjį arba keletą tokių pat aprūpintų distancinio valdymo priedais. Tai ypač svarbu pelengacijai. Deja, ši projekto dalis liko tik bandymai, nes karas vyko Vokietijai nepalankia linkme.

Dėl nepalankių Vokietijai karo pasekmių paskutiniai aparatai buvo gaminami, kiek įmanoma, paprastesni. Buvo atsisakyta prabangos, tokios kaip kiekvieno aparato optikos individualus derinimas ir pan.

===Pabaigai===
Galima drąsiai teigti, kad šis imtuvas aplenkė laiką dvidešimčia metų. Vokiečiai jau konstruodami planavo 10–15 metų į priekį. Bet realiai pranoko net patys save. Jungtinėse Amerikos Valstijose tokių galimybių radijo aparatas pasirodė 1960 metais. Ir tai buvo amerikiečių aparatas, sukurtas panaudojant vokiečių patirtį. SSSR darė paprasčiau – jų E52 „Kioln“ kopija R-310 „Dozor“ buvo pagaminta jau 1950 metais Charkove, Ukrainoje ir gaminta iki 1968 metų. Tačiau pagrindiniai SSSR gaminto R-310 imtuvo techniniai parametrai – jautrumas, selektyvumas ir stabilumas –žymiai atsiliko nuo vokiečių aparato duomenų. Be to, svėrė „Dozor“ 66 kg („Kioln“ – 40 kg).

Radijo imtuvą E52 „Kioln“ labai vertino buvusios SSSR ir tuometinės LTSR trumpųjų bangų radijo ryšio mėgėjai. Net SSSR žurnale "Radio" kažkada buvo prasprūdę trumpųjų bangų ryšio varžybų nugalėtojų pagiriantys pasisakymai jų naudotam E52 „Kioln“. Bet SSSR redaktoriai tuoj gaudavo pylos, kad spausdina panegirikas trofėjinei priešo technikai.

Kai kurie Telefunken sprendimai konstruojant E serijos imtuvus sulaukė mūsų dienų ir yra žinių, kad buvo panaudoti JAV NASA kosminėje programoje.

Kiek žinoma, šiuo metu yra išlikę pasauly tik apie 50 gana geros būklės veikiančių E52 radijo aparatų. Dalis jų yra ir Lietuvoje.

Nuoroda >>>
[[http://www.youtube.com/watch?v=CZVOL0Fv1O8| Radijo aparato E 52 Kioln veikimo demonstracija]]

Torn. E. b. ir Telefunken E 52 Kioln

2013-04-01T09:32:07Z

Zenonas: Naujas puslapis: '''Geriausi Antrojo pasaulinio karo radijo ryšių imtuvai''' Po Antrojo pasaulinio karo praėjo 66 metai, bet šio karo istorinis laikmetis yra iki šiol nagrinėjamas įvairia...

Lietuvos Radio Aparatų Fabrikas Karadi

2013-03-17T08:40:45Z

Zenonas:

[[Kategorija:Gamyklos]]
'''LIETUVOS RADIO APARATŲ FABRIKAS KARADI'''

1926 m. birželio 12 d. Kauno radijo stočiai pradėjus transliuoti radijo laidas, artimiausiems 10-12 metų Radijo aparatas tapo pati geidžiamiausia ir perkamiausia prekė lietuvių šeimose. Po ekonominės krizės apie 1934-1935 m. radijo krautuvės Kaune dygo kaip grybai po lietaus ir apie 1936 m. jų buvo virš 50. Prekiauta daugiausia importuotomis į Lietuvą Europos firmų radijomis - Philips, Siera, Mediator, Blaupunkt, Telefunken, Marconi, VEF, Lorenz, Mende, amerikiečių Zenith ir kitomis. Pirmieji savi radijo aparatai tarpukario Lietuvoje buvo pagaminti apie 1926-1927 m. Šiauliuose – Stasio Brašiškio radijo laboratorijoje ir Šiaulių bendrovėje „Dubysa“. Bet ten buvo surinkta labai nedidelis kiekis radijo imtuvų - jie liko beveik nežinomi platesniam lietuvių ratui.

Atsiradus paklausai, Kauno verslo žmonėms parūpo pabandyti surinkinėti radijo aparatus Kaune. 1931 m. tarpukario lietuviškos spaudos reklamose [[Studentų Technikų Draugija|Vytauto Didžiojo Universiteto studentų technikų draugijos (STD)]] radijo sekcija skelbia apie jų surenkamus paprastus radijo aparatus provincijai. Vėliau, 1934 m., kita STD šaka – radijo, perkūnsargių ir elektrotechnikos sekcija, skelbėsi gaminanti radijo imtuvus „Stedyn“. To meto spaudoje nebuvo šių aparatų fotografijų, kol kas jų nerasta ir išlikusių iki šių dienų. 1935 m. radijo imtuvus Kaune, Laisvės al. 36, pradeda surinkinėti AB „Radiotechnika“. Ši bendrovė gimė iš tos pačios STD, investavus garsiam to meto verslininkui Pranui Baranauskui. Jis ir tapo AB „Radiotechnika“ savininkas. Ši bendrovė turėjo ir kelis kitus verslus, plačiai prekiavo importuojamais radijo aparatais, bet radijų gamyba-surinkimas Kaune vyko tikrai, nes žinomas jų kainoraštis ir rastas jų pagamintas originalus 3 lempų baterinis radijo aparatas „Radiotechnika“, išlikęs iki šių dienų.

Pirmoji tikra radijo gamykla Kaune – „Lietuvos Radio Aparatų Fabrikas Karadi“ – buvo įkurta 1935 m. liepos 15 d. Jos įkūrėjas ir savininkas – Kauno gyventojas Isaakas Kaplanas, Moisejo sūnus. Įkurtasis Radio Aparatų Fabrikas „Karadi“ importavo gatavus radijo aparatų mazgus, jų korpusus, skales iš Anglijos firmos „Marconi“ ir Kaune iš jų surinkinėjo radijo aparatus. Kaune buvo vyniojami transformatoriai, ritės, gaminama galinė aparato sienelė ir dar kelios smulkmenos. Verslo plano esmė – sutaupyti lėšas nemokant importo muito, nes gatavų radijo aparatų importui buvo uždėtas didelis importo muitas. Tuo Lietuvos valstybė skatino radijo aparatų gamybą šalies viduje.

Apie šį Lietuvos radijo aparatų fabriką šiandien nedaug kas ir žino. Tai buvo tik nedidelis radijo aparatų surinkimo fabrikėlis, įsikūręs Kęstučio g. 36 name (dabar Kęstučio g. 56) ir užimantis šešis to namo kambarius. Geriausiu gyvavimo laiku fabrike dirbo 15 žmonių, įskaitant vieną kontoros tarnautoją bei sargą. Gamybą prižiūrėjo inžinierius iš Anglijos.

Nei „Lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje“, nei Bostone (JAV) išleistoje „Lietuvių Enciklopedijoje“ tarp kitų įmonių, pristatant ikikarinę Kauno pramonę, apie „Karadi“ neužsiminta nei vienu žodžiu. Tai ką ir iš kur mes žinome šiandien apie „Karadi“?

Bene pirmą kartą po karo „Karadi“ buvo paminėtas P. Vitkevičiaus monografijoje „Razvitie elektro- i radio sviazi v Litve“, išleistoje rusų kalba 1972 m. Ten yra ir keturių „Karadi“ radijo aparatų modelių piešiniai. Dar apie „Karadi“ savo prisiminimuose „Pirmieji radijo technikos žingsniai Lietuvoje“ 1977 m. „Kalba Vilnius“ laikraštyje rašė radijo inžinierius ir buvęs Vilniaus radijo stoties viršininkas Petras Radžiūnas: „1934 metais spaudoje pasirodė žinutės, jog Lietuvoje statomas radijo aparatų fabrikas. Prisimenu vieną kartą užsukau į jį. Pasirodo kad tas fabrikas – tik maža dirbtuvė. Viename kanbaryje stovėjo keli stalai aparatams montuoti, kituose kambariuose – staklės kondensatoriams, transformatoriams, ritėms vynioti ir skardai lankstyti. Pagalvojau, kad tokį fabriką buvo galima senai įsteigti…… 1937 metais neiškentęs vėl nuėjau į fabriką. Montavimo kambaryje niekas nedirbo, tik tušti stalai riogsojo. „Karadi“ bendrovės dirbtuvės baigė gyvuoti – jas nukonkuravo užsienio firmos“.

Ir tai viskas, ką besidomintys senojo Lietuvos radijo istorija galėjo sužinoti apie fabriką „Karadi“. Keli vėlesni jo paminėjimai spaudoje ir monografijose tik cituoja P. Vitkevičiaus monografijos tekstus.

Papildomos informacijos apie modelius ir kainas besidomintys galėjo rasti tik prieškario spaudoje talpintose radijo aparatų pardavimo reklamose. Bet, palyginus su kitų radijo prekyba Kaune užsiimančių firmų reklamų kiekiu, „Karadi“ reklamų buvo labai mažai. Rastos tik septynios skirtingos „Karadi“ reklamos, beveik visos buvo spausdintos laikraštyje „Ūkininko patarėjas“. Tai suprantama, nes pagrindinė produkcija - radijos „Tautofonas“ ir „Liaudies imtuvas“ – buvo skirtos kaimui.

Yra keletas „Karadi“ pavadinimo atsiradimo variantų. Minėtoje P. Vitkevičiaus monografijoje pavadinimas kildinamas iš žodžių „kaimo radiofikacija“. Kitu atveju minima kilmė iš žodžių „Kauno radijas“. Bet yra ir trečias, kur kas įtikinamesnis vardo paaiškinimas, patvirtintas dar gyvų to meto Kauno radijo mėgėjų: „Karadi“ yra darinys iš savininko pavardės - „Kaplano radijas“. Tai – pati realiausia šio pavadinimo kilmė.

Lietuvoje jau surasta apie dešimt iki mūsų dienų išlikusių „Karadi“ radijo aparatų. Tarp jų ir mažiausias, bet istoriškai pats vertingiausias ir unikalus pasaulyje - „Tautofonas“. Šis vienos lempos radijo aparatukas atstatytas ir veikia. Išlikusi ir radijo aparato „Karadi B37“ originali „aptarnavimo instrukcija“. Tai standaus kartono lapas, kurio vienoje pusėje yra vieninteliai žinomi „Karadi“ radijo aparato ir šasi brėžiniai su paaiškinta valdymo rankenėlių paskirtimi ir radijo lempų išdėstymu.
Kitoje lapo pusėje – tuo metu Lietuvoje girdimų radijo stočių bangų ilgiai ir galios. Taip pat labai daug informacijos suteikia išlikę orginalūs 1937 ir 1938 m. „Karadi“ lankstinukai – gamybos programų prospektai.

Įvertinus visą informaciją iš laikraščių reklamų, gamybos programų ir surastų išlikusių radijo aparatų, žinomų „Karadi“ fabrike gamintų radijo aparatų modelių skaičius išaugo iki 15. Visus juos galima pamatyti kataloge www.radiomuseum.org.

1936 m. Žemės Ūkio ir Pramonės gaminių parodoje Kaune „Lietuvos Radio fabriko Karadi“ imtuvai buvo apdovanoti aukso medaliu. Šiai parodai buvo išleistas radijo aparato „Karadi U3“ spalvotas reklaminis lankstinukas vokiečių kalba. Kyla klausimas – kam gi jis skirtas? Manoma, kad jis buvo išleistas minėtai 1936 m. Pramonės gaminių parodai Kaune, kad būtų galima su „Karadi“ produkcija supažindinti užsieniečius ir patyrinėti galimą Kaune surinktų radijo aparatų eksporto rinką ateičiai. Bet, deja, ateitis buvo kitokia...

[[image:Karadi logo ant radijo imtuvo.jpg|180px|right]] [[image:Marconi logo ant radijo imtuvo.jpg|180px|right]]
„Karadi“ įsikūrė 1935 m. ir intensyviai dirbo tik 1936-1937 m. Buvo gaminami ir mažieji vienos lempos „Tautofonai“, ir dviejų lempų „Liaudies imtuvai“, ir brangesni 3, 4, 5, 6 ir 7 lempų radijo aparatai. Visi jie buvo pagaminti Anglijoje, atvežti į Kauną atskirais mazgais ir surinkti vietoje. Niekur nėra paminėta iš kokios konkrečiai Anglijos radijo firmos importuoti „Karadi“ mazgai, bet beveik nėra abejonių, kad tai – firma „Marconi“. Žiūrint į tuo metu „Marconi“ gamintas radijas aiškiai matosi bendrų su „Karadi“ dizaino elementų. Naudotos tokios pat radijo lempos. Bet svarbiausias panašumas – tai „Karadi“ firmos ženklas, užklijuotas ant kiekvieno radijo aparato korpuso viršaus. Labai panašų tokį firmos logotipą–lipduką ant savo gaminių viršaus klijavo tik „Marconi“. Net logotipų spalvos panašios.

„Tautofonas“ buvo pats pigiausias, 60 litų kainavęs „Karadi“ radijo aparatas. Ši vienos lempos radija buvo maitinama baterijomis ir klausoma tik su ausinėmis. Tam reikėjo ilgos antenos ir įžeminimo. Radijo imtuvas turėjo ilgas, vidutines ir – kas reta tokiems vienlempiams imtuvams – trumpąsias radijo bangas. Dar viena puiki jo savybė – aparatas galėjo priiminėti vietines ir stipresnes užsienio stotis visai be baterijų! Tada jis dirbo kaip paprastas detektorinis imtuvas – tik iš antenos ir įžeminimo. „Liaudies imtuvas“ (B2D) buvo dviejų lempučių radija jau su garsiakalbiu. Jos medinės garsiakalbio grotelės buvo Gedimino stulpų formos. Radijo aparatų modeliai „B37“, „4B“, „KS-5“, „US67“, „Super KS-7“ ir kiti jau buvo didesni, brangesni ir nenusileido kai kuriems užsienio aparatams. „Karadi“ radijo aparatų kainos buvo nuo 59 iki 375 litų. Daugiausia buvo gaminama pigesnių.
Nėra jokių žinių apie gamybos apimtis, bet, sprendžiant iš keturženklių numerių, įspaustų ant rastų radijo aparatų šasi, buvo pagaminta maždaug iki tūkstančio brangesnių ir keletas tūkstančių pigesnių radijų. Apie gamybos apimtis galima spręsti ir iš „Karadi“ deklaruotų pajamų: už 1935 m. – 33000 litų ir už 1936 m. – 59347 litų. Yra išlikę daug finansinių firmos dokumentų.

Galima parašyti atskirą dešimčių puslapių knygą apie Isaako Kaplano įmonės „Karadi“ susirašinėjimą su Kauno Mokesčių inspekcija 1935–1939 m. 1938 m. mokesčių inspekcijos rašte rašoma, kad 1937 m. „Karadi“ turėjo 64940 lt pajamų, iš kurių turėjo „pelno vid. 2000 Lt – kas apmokestinta 3200 Lt valstybinio ir 960 Lt savivaldybinio mokesčių“. Kaip matoma iš dokumentų, mokesčiai Finansų skyriui Kaune buvo sumokėti tik kelis kartus - „Karadi“ veiklos pradžioje. Toliau keletą metų vyko begalinis susirašinėjimas su Mokesčių inspekcija, prašant mokesčių atidėjimų, sumažinimų ir tt. Susirašinėjant laikas bėgo, o gamyba vyko. Buvo sudaryta begalė mokesčių mokėjimo atidėjimų grafikų, bet nei vienas nebuvo vykdomas. 1938 m. „Karadi“ adresu pradėjo eit griežti Mokesčių inspekcijos ir anstolių raštai. Vyko turto (stalų, spintų ir radijo aparatų) konfiskavimai ir varžytinės. Taip atėjo 1939 metai. Prekyba „Karadi“ radijo aparatais sustojo, buvo per brangu - konkurentai pardavinėjo pigiau. Fabrike liko tik vienas darbuotojas.

Radijų importas į Lietuvą tuomet buvo didelis. 1936 m. importuota radijo aparatų už 1 mln. litų, 1937 už 2,3 mln., 1938 už 2,4 mln. Lt. Iš to matyti kokią mažą dalį iš visų parduodamų radijų sudarė Kaune surenkami „Karadi“ aparatai. Europos ir JAV radijos buvo pigesnės ir „Karadi“, deja, neatlaikė konkurencijos.

Bet tais laikais niekam nebuvo lengva su radijo bizniu Lietuvoje. Skųstis ir prašyti Mokesčių inspekcijos sumažinti ar atidėti mokesčius buvo viena iš sudėtinių šio verslo dalių. Tas matosi paskaičius kitų ikikarinių radijo prekybos atstovų dokumentus. Buvo labai didelė konkurencija.
Net didelės ir turtingos Olandijos AB „Philips“ atstovybė Kaune prašė Kauno mokesčių inspekcijos ženkliai sumažinti jai pelno mokestį, argumentuodama, esą Kaune įsikūręs radijo aparatų fabrikas „Karadi“ sudarąs jai didelę konkurenciją(!).

„Lietuvos Radio aparatų fabrikas Karadi“ bankrutavo, bet popieriuje liko gyvuoti iki LSSR laikų. 1941 m. sausio 24 d. raštu mokesčių išieškotojas dar raginamas iš Isaako M. Kaplano, gyvenusio Kaune, Kęstučio g. 61a–4, išieškoti 42543 litų verslo pelno mokestį, nesumokėtą už 1936-1939 m. firmos „Karadi“ pajamas. Atsakymas atėjo jau kitą dieną. Jame sakoma, kad įmonė „Karadi“, buvusi Kęstučio g. 36, jau nacionalizuota 1940 m. rugpjūčio 6 d. Pridėtas kitas l. e. policijos nuovados viršininko raštas, datuotas 1940.09.11, kuriame rašoma, kad „Kaplano įmonė nacionalizuota, jo aprašytąjį už išieškomus mokesčius turtą paėmė savo žinion Vietinės Pramonės Komisariatas“.

Tokia tad liūdna, bet sava, ikikarinės „Lietuvos Radio Aparatų Fabriko Karadi“ istorija.

1939-1940 m. Lietuvoje jau buvo labai priartėta prie plačios savojo radijo aparato gamybos organizavimo atgautame Vilniaus mieste paliktose didelio radijo aparatų fabriko „[[Elektrit]]“ patalpose, tam panaudojant kai kuriuos, rusų dar nespėtus išvežti, gamybos įrengimus. Bet į Lietuvą atėjo sovietų valdžia, vėliau prasidėjo karas... Istorija pasisuko kitaip. Ir tik 1953 m. Kaune buvo įkurta kitas radijo imtuvų fabrikas – [[Kauno radijo gamykla]].

Lietuvos Radio Aparatų Fabrikas Karadi

2013-03-16T06:18:53Z

Zenonas:

L I E T U V O S R A D I O A P A R A T Ų F A B R I K A S K A R A D I

_ 1926 metų birželio 12 dieną, Kauno radijo stočiai pradėjus transliuoti radijo laidas, artimiausiems 10 – 12 metų Radijo aparatas tapo pati geidžiamiausia ir perkamiausia prekė lietuvių šeimose. Po ekonominės krizės, apie 1934-35 metus radijo krautuvės Kaune dygo kaip grybai po lietaus ir apie 1936 metus jų buvo mieste virš 50.
_ Prekiauta daugiausia importuotomis į Lietuvą Europos firmų radijomis - Philips, Siera, Mediator, Blaupunkt, Telefunken, Marconi, VEF, Lorenz, Mende, amerikiečių Zenith ir kitomis. Pirmieji savi radijo aparatai tarpukario Lietuvoje buvo pagaminti apie 1926-27 metus Šiauliuose – Stasio Brašiškio radio laboratorijoje ir Šiaulių bendrovėje „Dubysa“. Bet ten buvo surinkta labai nedidelis kiekis radijo imtuvų - jie liko beveik nežinomi platesniam lietuvių ratui. 

_ Atsiradus paklausai, Kauno verslo žmonėms parūpo pabandyti surinkinėti radijo aparatus Kaune. 1931 metais tarpukario lietuviškos spaudos reklamose Vytauto Didžiojo Universiteto studentų technikų draugijos (STD) radijo sekcija skelbia apie jų surenkamus paprastus radijo aparatus provincijai. Vėliau, 1934 m., kita STD šaka – radijo, perkūnsargių ir elektrotechnikos sekcija, skelbėsi gaminanti radijo imtuvus STEDYN. To meto spaudoje nebuvo šių aparatų fotografijų, nėra kol kas jų rasta išlikusių iki šių dienų. 1935 metais radijo imtuvus Kaune, Laisvės al. 36, pradeda surinkinėti AB „Radiotechnika“. Ši bendrovė gimė iš tos pačios STD, investavus garsiam to meto verslininkui Pranui Baranauskui. Jis ir tapo AB „Radiotechnika“ savininkas. Ši bendrovė turėjo ir kelis kitus verslus, plačiai prekiavo importuojamais radijo aparatais, bet radijų gamyba-surinkimas Kaune vyko tikrai, nes žinomas jų kainoraštis ir rastas jų pagamintas originalus 3 lempų baterinis radijo aparatas „Radiotechnika“, išlikęs iki šių dienų. 

_ Pirmas tikrasis „Lietuvos Radio Aparatų Fabrikas KARADI“ buvo įkurtas 1935 metų liepos 15 dieną Kaune. Jo įkūrėjas ir savininkas - Kauno gyventojas Isaakas Kaplanas, sūnus Moisejo. Įkurtasis Radio Aparatų Fabrikas „Karadi“ importavo gatavus radijo aparatų mazgus, jų korpusus, skales iš Anglijos firmos Marconi ir Kaune surinkinėjo juos iki gatavo radijo aparato. Kaune buvo vyniojami transformatoriai, ritės, gaminama galinė aparato sienelė ir dar kelios smulkmenos. Biznio plano esmė – sutaupyti lėšas nemokant importo muito, nes gatavų radijo aparatų importui buvo uždėtas didelis importo muitas. Tuo Lietuvos valstybė skatino radijo aparatų gamybą šalies viduje. 

_ Apie šį Lietuvos Radijo aparatų fabriką galbūt nedaug kas šiandien ir žino. Tai buvo tik gana nedidelis radijo aparatų surinkimo fabrikėlis, įsikūręs tuometiniu adresu Kęstučio g. 36 (dabar Kęstučio g. 56), Kaune ir užėmė 6-is to namo kambarius. Geriausiu gyvavimo laiku fabrike dirbo 15 žmonių – įskaitant ir vieną kontoros tarnautoją bei sargą. Gamybą prižiūrėjo inžinierius iš Anglijos. 

_ Lietuvos Tarybinėje Enciklopedijoje ar Lietuvos Enciklopedijoje išleistoje JAV, tarp kitų įmonių, pristatant ikikarinę Kauno pramonę, apie „Karadi“ neužsiminta nei vienu žodžiu. Ką ir iš kur mes žinome šiandien apie „Karadi“ ? <be/>

_ „Karadi“ bene pirmą kartą po karo paminėtas P.P. Vitkevičiaus monografijoje "Razvitie elektro i radio sviazi v Litve" - išleistoje rusų kalba 1972 metais. Ten yra ir keturių „Karadi“ radijo aparatų modelių piešiniai. Dar apie „Karadi“ savo prisiminimuose „Pirmieji radijo technikos žingsniai Lietuvoje“ , 1977 metų „Kalba Vilnius“ laikraštyje rašė radijo inžinierius ir buvęs Vilniaus Radijo stoties viršininkas Petras Radžiūnas. Štai straipsnio ištrauka … „1934 metais spaudoje pasirodė žinutės, jog Lietuvoje statomas radijo aparatų fabrikas. Prisimenu vieną kartą užsukau į jį. Pasirodo kad tas fabrikas – tik maža dirbtuvė. Viename kanbaryje stovėjo keli stalai aparatams montuoti, kituose kambariuose – staklės kondensatoriams, transformatoriams, ritėms vynioti ir skardai lankstyti. Pagalvojau, kad tokį fabriką buvo galima senai įsteigti…… 1937 metais neiškentęs vėl nuėjau į fabriką. Montavimo kambaryje niekas nedirbo, tik tušti stalai riogsojo. „Karadi“ bendrovės dirbtuvės baigė gyvuoti – jas nukonkuravo užsienio firmos“.... 

_ Ir tai viskas, ką besidomintys Lietuvos senojo radijo istorija galėjo sužinoti apie fabriką „Karadi“ .. Keli vėlesni fabriko „Karadi“ paminėjimai spaudoje ir monografijose tik cituoja P.P. Vitkevičiaus monografijos tekstus. 

_ Papildomos informacijos apie modelius ir kainas, besidomintys galėjo rasti tik prieškario spaudoje talpintose radijo aparatų pardavimo reklamose. Bet, palyginus su kitų, radijo prekyba Kaune užsiimančių firmų reklamų kiekiu, „Karadi“ reklamų buvo labai mažai. Rastos tik septynios skirtingos „Karadi“ reklamos, beveik visos buvo spausdintos laikraštyje „Ūkininko patarėjas“. Tai suprantama, nes pagrindinė produkcija - radijos Tautofonas ir Liaudies imtuvas – buvo skirtos kaimui. 

_ Yra keletas „Karadi“ pavadinimo atsiradimo variantų. Minėtoje P.P. Vitkevičiaus monografijoje pavadinimas kildinamas iš žodžių „kaimo radiofikacija“. Kitu atveju minima kilmė iš žodžių „Kauno radijas“. Bet yra ir trečias, kur kas įtikinamesnis vardo paaiškinimas, patvirtintas dar gyvų to meto kauniečių- radijo mėgėjų. KARADI - tai darinys iš savininko pavardės - KAPLAN RADIJAS. Tai ir yra pati realiausia pavadinimo kilmė. 

_ Lietuvoje yra surasta apie dešimt iki mūsų dienų išlikusių „Karadi“ radijo aparatų. Tarp jų ir mažiausias, bet istoriškai pats vertingiausias ir unikalus pasaulyje - „TAUTOFONAS“. Šis vienos lempos radijo aparatukas atstatytas ir veikia. Išlikusi ir radijo aparato „Karadi“ B37 originali „aptarnavimo instrukcija“. Tai standaus kartono lapas, kurio vienoj pusėj yra vieninteliai žinomi „Karadi“ radijo aparato ir šasi brėžiniai, su paaiškinta valdymo rankenėlių paskirtim ir radijo lempų išdėstymu.
Kitoj lapo pusėj - tuo metu Lietuvoj girdimų radijo stočių bangų ilgiai ir galingumai. Taip pat labai daug informacijos suteikia išlikę orginalūs „Karadi“ firmos 1937 ir 1938 metų lankstinukai- gamybos programų prospektai. 

_ Įvertinus visą informaciją iš laikraščių reklamų, gamybos programų ir surastų išlikusių radijo aparatų, žinomų „Karadi“ fabrike gamintų radijo aparatų modelių skaičius, šiai dienai, išaugo iki 15-os. Visus juos galima pamatyti kataloge www.radiomuseum.org 

_ 1936 metų Žemės Ūkio ir Pramonės gaminių parodoje Kaune, Lietuvos Radijo fabriko „Karadi“ radijo imtuvai buvo apdovanoti aukso medaliu. Šiai parodai buvo išleistas radijo aparato „Karadi U3“ spalvotas reklaminis lankstinukas - vokiečių kalba. Tai uždavė klausimą…kam gi jis skirtas ? Manoma, kad jis buvo išleistas minėtai 1936 m. Pramonės gaminių parodai Kaune, su tikslu supažindinti užsieniečius ir patyrinėti galimą Kaune surinktų radijo aparatų eksporto rinką ateičiai.. Bet deja - ateitis buvo kitokia.... 

_ Firma KARADI įsikūrė 1935 metais ir intensyviai dirbo tik 1936-1937 m. Aparatai buvo gaminami nuo mažojo 1-os lempos TAUTOFONO, 2 lempų LIAUDIES IMTUVO ir brangesnių 3-4-5-6-7 lempų radijo aparatų. Visi jie buvo pagaminti Anglijoj – atvežami į Kauną atskirais mazgais ir surenkami vietoj. Niekur nėra paminėta iš kokios konkrečiai Anglijos radio firmos importuoti „Karadi“ mazgai, bet beveik nėra jokių abejonių, kad tai firma „Marconi“. Žinant „Marconi“ tarpukariu gamintas radijas, aiškiai matosi bendrų su „Karadi“ dizaino elementų. Naudotos tokios pat radijo lempos. Bet svarbiausia - firminis „Karadi“ logotipas, užklijuotas ant kiekvieno radijo aparato korpuso viršaus. Labai panašų tokį firmos logotipą-lipduką ant gaminių viršaus klijavo tik „Marconi“. Net logotipų spalvos panašios. 

_ TAUTOFONAS buvo pats pigiausias - 60 litų kainavęs „Karadi“ radijo aparatas. Šis vienos radijo lemputės radijo aparatas buvo maitinamas baterijom ir klausomas tik su ausinėm. Reikėjo ilgos antenos ir įžeminimo. Radijo imtuvas turėjo ilgas, vidutines ir kas reta tokiems vienlempiams imtuvams – trumpasias radijo bangas. Dar viena puiki jo savybė – aparatas galėjo priiminėti vietines ir stipresnes užsienio stotis visai be baterijų ! Tada ji dirbo kaip paprastas detektorinis imtuvas – tik iš antenos ir įžeminimo. LIAUDIES IMTUVAS (B2D) – dviejų lempučių radijo imtuvas jau su garsiakalbiu. Jo medinės garsiakalbio grotelės buvo Gedimino stulpų formos. Radijo aparatų modeliai – B37, 4B, KS-5, US67, Super KS-7 ir kiti jau buvo didesni, brangesni ir nenusileido kai kuriems užsienio aparatams. „Karadi“ radijo aparatų kainos buvo nuo 59 iki 375 litų. Daugiausia buvo gaminama pigesnių. 

_ Nėra jokių žinių apie gamybos apimtis, bet sprendžiant iš keturženklių numerių įspaustų ant rastų radijo aparatų šasi – radijo aparatų pagaminta viso maždaug iki tūkstančio brangesnių ir keletas tūkstančių pigesnių. Apie gamybos apimtis galima spręsti ir iš „Karadi“ deklaruotų pajamų už 1935 metus – 33000 litų ir 1936 metus – 59347 litų. Yra išlikę daug finansinių firmos dokumentų. 

_ Galima parašyti atskirą dešimčių puslapių knygą apie Isaako Kaplano įmonės „Karadi“ susirašinėjimą su Kauno Mokesčių inspekcija 1935 – 1939 metais. 1938 metų mokesčių inspekcijos rašte rašoma, kad „Karadi“ turėjo pajamų per 1937 metus – 64.940 Lt, iš ko turėjo pelno vid. 20 00 Lt – kas apmokestinta 3200 Lt valstybinio ir 960 Lt savivaldybinio mokesčių. Kaip matoma iš dokumentų, mokesčiai Finansų skyriui Kaune buvo sumokėti tik kelis kartus - „Karadi“ veiklos pradžioj. Toliau keletą metų vyko begalinis susirašinėjimas su Mokesčių inspekcija, prašant mokesčių atidėjimų, sumažinimų ir tt. Susirašinėjant laikas bėgo – bet gamyba vyko. Buvo sudaryta begalė mokesčių mokėjimo atidėjimų grafikų, bet nei vienas nebuvo vykdomas. 1938 metais „Karadi“ adresu pradėjo eit griežti Mokesčių inspekcijos ir anstolių raštai. Vyko turto (stalų, spintų ir radijo aparatų) konfiskavimai ir varžytinės. Taip atėjo 1939 metai. Prekyba „Karadi“ radijo aparatais sustojo, buvo per brangu - konkurentai pardavinėjo pigiau. Fabrike liko tik vienas darbuotojas. 

_ Radijo aparatų importas į Lietuvą tuomet buvo didelis - 1936 metais importuota radijo aparatų už 1 mln. litų, 1937 – už 2,3 mln., 1938 už 2, 4 mln. Lt. Iš to matosi, kokią mažą dalį iš visų parduodamų radijų sudarė vietoj surenkami „Karadi“ radijo aparatai. Europos ir JAV radijo aparatai buvo pigesni. Lietuvos Radio Fabrikas „Karadi“ , deja - neatlaikė konkurencijos. 

_ Visiems tada nebuvo lengva su radio bizniu Lietuvoj. Skųstis ir prašyti Mokesčių inspekcijos sumažinti ar atidėti mokesčius, buvo viena iš sudėtinių šio verslo dalių. Tas matosi paskaičius kitų ikikarinių radijo prekybos atstovų dokumentus. Buvo labai didelė konkurencija.
_ Net didelės ir turtingos Olandijos AB „Philips“ atstovybė Kaune rašė raštą Kauno mokesčių inspekcijai, prašydama ženkliai sumažinti jai pelno mokestį, nes - Kaune įsikūręs radijo aparatų fabrikas „Karadi“, sudaro jai didelę konkurenciją (!) 

_ Lietuvos Radjo aparatų fabrikas KARADI bankrutavo, bet teoriškai firma gyvavo iki LTSR laikų. 1941 sausio 24 dienos raštu, mokesčių išieškotojas dar raginamas iš Isaako M. Kaplano, gyvenusio Kęstučio g. 61a - 4, Kaune, išieškoti 42543 Lt verslo pelno mokestį nesumokėtą už 1936-37-38-39 metų firmos „Karadi“ pajamas! Atsakymas atėjo sekančią dieną – įmonė „Karadi“, buvusi Kęstučio g. 36, jau nacionalizuota 1940 metų rugpjūčio mėn. 06 dieną. Pridėtas kitas L.e. Policijos Nuovados Viršininko raštas, datuotas 1940.09.11., kuriame rašoma – „… Kaplano įmonė nacionalizuota, jo aprašytąjį už išieškomus mokesčius turtą paėmė savo žinion Vietinės Pramonės Komisariatas…“ 

_ Tokia tat liūdna, bet sava, ikikarinės Lietuvos Radijo Aparatų Fabriko KARADI istorija. 

_ 1939 -1940 metais Lietuvoje jau buvo labai priartėta prie savojo radijo aparato plačios gamybos organizavimo atgautam Vilniaus mieste paliktose, didelio Lenkijos radijo aparatų fabriko ELEKTRIT patalpose, tam panaudojant kai kuriuos, rusų dar nepėtus išvežti, gamybos įrengimus. Bet, atėjo į Lietuvą sovietų valdžia, vėliau prasidėjo karas.... Istorija pasisuko kitaip. Ir tik 1953 buvo įkurta sekanti Kauno Radijo Gamykla.

Lietuvos Radio Aparatų Fabrikas Karadi

2013-03-16T05:28:59Z

Zenonas: Zenonas pervadino puslapį Radijo fabrikas Karadi į Lietuvos Radio Aparatų Fabrikas Karadi

Lietuvos Radio Aparatų Fabrikas Karadi

2013-03-16T05:25:48Z

Zenonas: Šalinamas visas turinys iš puslapio

Lietuvos Radio Aparatų Fabrikas Karadi

2013-03-16T05:12:50Z

Zenonas: Naujas puslapis: LIETUVOS RADIJO APARATŲ FABRIKAS KARADI 1926 metų birželio 12 dieną, Kauno radijo stočiai pradėjus transliuoti radijo laidas, artimiau...

LIETUVOS RADIJO APARATŲ FABRIKAS KARADI

1926 metų birželio 12 dieną, Kauno radijo stočiai pradėjus transliuoti radijo laidas, artimiausiems 10 – 12 metų Radijo aparatas tapo pati geidžiamiausia ir perkamiausia prekė lietuvių šeimose. Po ekonominės krizės, apie 1934-35 metus radijo krautuvės Kaune dygo kaip grybai po lietaus ir apie 1936 metus jų buvo mieste virš 50.
Prekiauta daugiausia importuotomis į Lietuvą Europos firmų radijomis - Philips, Siera, Mediator, Blaupunkt, Telefunken, Marconi, VEF, Lorenz, Mende, amerikiečių Zenith ir kitomis. Pirmieji savi radijo aparatai tarpukario Lietuvoje buvo pagaminti apie 1926-27 metus Šiauliuose – Stasio Brašiškio radio laboratorijoje ir Šiaulių bendrovėje „Dubysa“. Bet ten buvo surinkta labai nedidelis kiekis radijo imtuvų - jie liko beveik nežinomi platesniam lietuvių ratui.
Atsiradus paklausai, Kauno verslo žmonėms parūpo pabandyti surinkinėti radijo aparatus Kaune. 1931 metais tarpukario lietuviškos spaudos reklamose Vytauto Didžiojo Universiteto studentų technikų draugijos (STD) radijo sekcija skelbia apie jų surenkamus paprastus radijo aparatus provincijai. Vėliau, 1934 m., kita STD šaka – radijo, perkūnsargių ir elektrotechnikos sekcija, skelbėsi gaminanti radijo imtuvus STEDYN. To meto spaudoje nebuvo šių aparatų fotografijų, nėra kol kas jų rasta išlikusių iki šių dienų. 1935 metais radijo imtuvus Kaune, Laisvės al. 36, pradeda surinkinėti AB „Radiotechnika“. Ši bendrovė gimė iš tos pačios STD, investavus garsiam to meto verslininkui Pranui Baranauskui. Jis ir tapo AB „Radiotechnika“ savininkas. Ši bendrovė turėjo ir kelis kitus verslus, plačiai prekiavo importuojamais radijo aparatais, bet radijų gamyba-surinkimas Kaune vyko tikrai, nes žinomas jų kainoraštis ir rastas jų pagamintas originalus 3 lempų baterinis radijo aparatas „Radiotechnika“, išlikęs iki šių dienų.
Pirmas tikrasis „Lietuvos Radio Aparatų Fabrikas KARADI“ buvo įkurtas 1935 metų liepos 15 dieną Kaune. Jo įkūrėjas ir savininkas - Kauno gyventojas Isaakas Kaplanas, sūnus Moisejo. Įkurtasis Radio Aparatų Fabrikas „Karadi“ importavo gatavus radijo aparatų mazgus, jų korpusus, skales iš Anglijos firmos Marconi ir Kaune surinkinėjo juos iki gatavo radijo aparato. Kaune buvo vyniojami transformatoriai, ritės, gaminama galinė aparato sienelė ir dar kelios smulkmenos. Biznio plano esmė – sutaupyti lėšas nemokant importo muito, nes gatavų radijo aparatų importui buvo uždėtas didelis importo muitas. Tuo Lietuvos valstybė skatino radijo aparatų gamybą šalies viduje.
Apie šį Lietuvos Radijo aparatų fabriką galbūt nedaug kas šiandien ir žino. Tai buvo tik gana nedidelis radijo aparatų surinkimo fabrikėlis, įsikūręs tuometiniu adresu Kęstučio g. 36 (dabar Kęstučio g. 56), Kaune ir užėmė 6-is to namo kambarius. Geriausiu gyvavimo laiku fabrike dirbo 15 žmonių – įskaitant ir vieną kontoros tarnautoją bei sargą. Gamybą prižiūrėjo inžinierius iš Anglijos.
Lietuvos Tarybinėje Enciklopedijoje ar Lietuvos Enciklopedijoje išleistoje JAV, tarp kitų įmonių, pristatant ikikarinę Kauno pramonę, apie „Karadi“ neužsiminta nei vienu žodžiu. Ką ir iš kur mes žinome šiandien apie „Karadi“ ?
„Karadi“ bene pirmą kartą po karo paminėtas P.P. Vitkevičiaus monografijoje "Razvitie elektro i radio sviazi v Litve" - išleistoje rusų kalba 1972 metais. Ten yra ir keturių „Karadi“ radijo aparatų modelių piešiniai. Dar apie „Karadi“ savo prisiminimuose „Pirmieji radijo technikos žingsniai Lietuvoje“ , 1977 metų „Kalba Vilnius“ laikraštyje rašė radijo inžinierius ir buvęs Vilniaus Radijo stoties viršininkas Petras Radžiūnas. Štai straipsnio ištrauka … „1934 metais spaudoje pasirodė žinutės, jog Lietuvoje statomas radijo aparatų fabrikas. Prisimenu vieną kartą užsukau į jį. Pasirodo kad tas fabrikas – tik maža dirbtuvė. Viename kanbaryje stovėjo keli stalai aparatams montuoti, kituose kambariuose – staklės kondensatoriams, transformatoriams, ritėms vynioti ir skardai lankstyti. Pagalvojau, kad tokį fabriką buvo galima senai įsteigti…… 1937 metais neiškentęs vėl nuėjau į fabriką. Montavimo kambaryje niekas nedirbo, tik tušti stalai riogsojo. „Karadi“ bendrovės dirbtuvės baigė gyvuoti – jas nukonkuravo užsienio firmos“...........
Ir tai viskas, ką besidomintys Lietuvos senojo radijo istorija galėjo sužinoti apie fabriką „Karadi“ .. Keli vėlesni fabriko „Karadi“ paminėjimai spaudoje ir monografijose tik cituoja P.P. Vitkevičiaus monografijos tekstus.
Papildomos informacijos apie modelius ir kainas, besidomintys galėjo rasti tik prieškario spaudoje talpintose radijo aparatų pardavimo reklamose. Bet, palyginus su kitų, radijo prekyba Kaune užsiimančių firmų reklamų kiekiu, „Karadi“ reklamų buvo labai mažai. Rastos tik septynios skirtingos „Karadi“ reklamos, beveik visos buvo spausdintos laikraštyje „Ūkininko patarėjas“. Tai suprantama, nes pagrindinė produkcija - radijos Tautofonas ir Liaudies imtuvas – buvo skirtos kaimui.
Yra keletas „Karadi“ pavadinimo atsiradimo variantų. Minėtoje P.P. Vitkevičiaus monografijoje pavadinimas kildinamas iš žodžių „kaimo radiofikacija“. Kitu atveju minima kilmė iš žodžių „Kauno radijas“. Bet yra ir trečias, kur kas įtikinamesnis vardo paaiškinimas, patvirtintas dar gyvų to meto kauniečių- radijo mėgėjų. KARADI - tai darinys iš savininko pavardės - KAPLAN RADIJAS. Tai ir yra pati realiausia pavadinimo kilmė.
Lietuvoje yra surasti apie aštuoni iki mūsų dienų išlikę „Karadi“ radijo aparatai. Tarp jų ir mažiausias, bet istoriškai pats vertingiausias ir unikalus pasaulyje - „TAUTOFONAS“. Išlikusi ir radijo aparato „Karadi“ B37 originali „aptarnavimo instrukcija“. Tai standaus kartono lapas, kurio vienoj pusėj yra vieninteliai žinomi „Karadi“ radijo aparato ir šasi brėžiniai, su paaiškinta valdymo rankenėlių paskirtim ir radijo lempų išdėstymu.
Kitoj lapo pusėj - tuo metu Lietuvoj girdimų radijo stočių bangų ilgiai ir galingumai. Taip pat labai daug informacijos suteikia išlikę orginalūs „Karadi“ firmos 1937 ir 1938 metų lankstinukai- gamybos programų prospektai.
Įvertinus visą informaciją iš laikraščių reklamų, gamybos programų ir surastų išlikusių radijo aparatų, žinomų „Karadi“ fabrike gamintų radijo aparatų modelių skaičius, šiai dienai, išaugo iki 15-os. Visus juos galima pamatyti kataloge www.radiomuseum.org
1936 metų Žemės Ūkio ir Pramonės gaminių parodoje Kaune, Lietuvos Radijo fabriko „Karadi“ radijo imtuvai buvo apdovanoti aukso medaliu. Šiai parodai buvo išleistas radijo aparato „Karadi U3“ spalvotas reklaminis lankstinukas - vokiečių kalba. Tai uždavė klausimą…kam gi jis skirtas ? Manoma, kad jis buvo išleistas minėtai 1936 m. Pramonės gaminių parodai Kaune, su tikslu supažindinti užsieniečius ir patyrinėti galimą Kaune surinktų radijo aparatų eksporto rinką ateičiai.. Bet deja - ateitis buvo kitokia....
Firma KARADI įsikūrė 1935 metais ir intensyviai dirbo tik 1936-1937 m. Aparatai buvo gaminami nuo mažojo 1-os lempos TAUTOFONO, 2 lempų LIAUDIES IMTUVO ir brangesnių 3-4-5-6-7 lempų radijo aparatų. Visi jie buvo pagaminti Anglijoj – atvežami į Kauną atskirais mazgais ir surenkami vietoj. Niekur nėra paminėta iš kokios konkrečiai Anglijos radio firmos importuoti „Karadi“ mazgai, bet beveik nėra jokių abejonių, kad tai firma „Marconi“. Žinant „Marconi“ tarpukariu gamintas radijas, aiškiai matosi bendrų su „Karadi“ dizaino elementų. Naudotos tokios pat radijo lempos. Bet svarbiausia - firminis „Karadi“ logotipas, užklijuotas ant kiekvieno radijo aparato korpuso viršaus. Labai panašų tokį firmos logotipą-lipduką ant gaminių viršaus klijavo tik „Marconi“. Net logotipų spalvos panašios.
TAUTOFONAS buvo pats pigiausias - 60 litų kainavęs „Karadi“ radijo aparatas. Šis vienos radijo lemputės radijo aparatas buvo maitinamas baterijom ir klausomas tik su ausinėm. Reikėjo ilgos antenos ir įžeminimo. Radijo imtuvas turėjo ilgas, vidutines ir kas reta tokiems vienlempiams imtuvams – trumpasias radijo bangas. Dar viena puiki jo savybė – aparatas galėjo priiminėti vietines ir stipresnes užsienio stotis visai be baterijų ! Tada ji dirbo kaip paprastas detektorinis imtuvas – tik iš antenos ir įžeminimo. LIAUDIES IMTUVAS (B2D) – dviejų lempučių radijo imtuvas jau su garsiakalbiu. Jo medinės garsiakalbio grotelės buvo Gedimino stulpų formos. Radijo aparatų modeliai – B37, 4B, KS-5, US67, Super KS-7 ir kiti jau buvo didesni, brangesni ir nenusileido kai kuriems užsienio aparatams. „Karadi“ radijo aparatų kainos buvo nuo 59 iki 375 litų. Daugiausia buvo gaminama pigesnių.
Nėra jokių žinių apie gamybos apimtis, bet sprendžiant iš keturženklių numerių įspaustų ant rastų radijo aparatų šasi – radijo aparatų pagaminta viso maždaug iki tūkstančio brangesnių ir keletas tūkstančių pigesnių. Apie gamybos apimtis galima spręsti ir iš „Karadi“ deklaruotų pajamų už 1935 metus – 33000 litų ir 1936 metus – 59347 litų. Yra išlikę daug finansinių firmos dokumentų.
Galima parašyti atskirą dešimčių puslapių knygą apie Isaako Kaplano įmonės „Karadi“ susirašinėjimą su Kauno Mokesčių inspekcija 1935 – 1939 metais. 1938 metų mokesčių inspekcijos rašte rašoma, kad „Karadi“ turėjo pajamų per 1937 metus – 64.940 Lt, iš ko turėjo pelno vid. 20 00 Lt – kas apmokestinta 3200 Lt valstybinio ir 960 Lt savivaldybinio mokesčių. Kaip matoma iš dokumentų, mokesčiai Finansų skyriui Kaune buvo sumokėti tik kelis kartus - „Karadi“ veiklos pradžioj. Toliau keletą metų vyko begalinis susirašinėjimas su Mokesčių inspekcija, prašant mokesčių atidėjimų, sumažinimų ir tt. Susirašinėjant laikas bėgo – bet gamyba vyko. Buvo sudaryta begalė mokesčių mokėjimo atidėjimų grafikų, bet nei vienas nebuvo vykdomas. 1938 metais „Karadi“ adresu pradėjo eit griežti Mokesčių inspekcijos ir anstolių raštai. Vyko turto (stalų, spintų ir radijo aparatų) konfiskavimai ir varžytinės. Taip atėjo 1939 metai. Prekyba „Karadi“ radijo aparatais sustojo, buvo per brangu - konkurentai pardavinėjo pigiau. Fabrike liko tik vienas darbuotojas.
Radijo aparatų importas į Lietuvą tuomet buvo didelis - 1936 metais importuota radijo aparatų už 1 mln. litų, 1937 – už 2,3 mln., 1938 už 2, 4 mln. Lt. Iš to matosi, kokią mažą dalį iš visų parduodamų radijų sudarė vietoj surenkami „Karadi“ radijo aparatai. Europos ir JAV radijo aparatai buvo pigesni. Lietuvos Radio Fabrikas „Karadi“ , deja - neatlaikė konkurencijos.
Visiems tada nebuvo lengva su radio bizniu Lietuvoj. Skųstis ir prašyti Mokesčių inspekcijos sumažinti ar atidėti mokesčius, buvo viena iš sudėtinių šio verslo dalių. Tas matosi paskaičius kitų ikikarinių radijo prekybos atstovų dokumentus. Buvo labai didelė konkurencija.
Net didelės ir turtingos Olandijos AB „Philips“ atstovybė Kaune rašė raštą Kauno mokesčių inspekcijai, prašydama ženkliai sumažinti jai pelno mokestį, nes - Kaune įsikūręs radijo aparatų fabrikas „Karadi“, sudaro jai didelę konkurenciją (!)
Lietuvos Radjo aparatų fabrikas KARADI bankrutavo, bet teoriškai firma gyvavo iki LTSR laikų. 1941 sausio 24 dienos raštu, mokesčių išieškotojas dar raginamas iš Isaako M. Kaplano, gyvenusio Kęstučio g. 61a - 4, Kaune, išieškoti 42543 Lt verslo pelno mokestį nesumokėtą už 1936-37-38-39 metų firmos „Karadi“ pajamas! Atsakymas atėjo sekančią dieną – įmonė „Karadi“, buvusi Kęstučio g. 36, jau nacionalizuota 1940 metų rugpjūčio mėn. 06 dieną. Pridėtas kitas L.e. Policijos Nuovados Viršininko raštas, datuotas 1940.09.11., kuriame rašoma – „… Kaplano įmonė nacionalizuota, jo aprašytąjį už išieškomus mokesčius turtą paėmė savo žinion Vietinės Pramonės Komisariatas…“
Tokia tat liūdna, bet sava, ikikarinės Lietuvos Radijo Aparatų Fabriko KARADI istorija.
1939 -1940 metais Lietuvoje jau buvo labai priartėta prie savojo radijo aparato plačios gamybos organizavimo atgautam Vilniaus mieste paliktose, didelio Lenkijos radijo aparatų fabriko ELEKTRIT patalpose, tam panaudojant kai kuriuos, rusų dar nepėtus išvežti, gamybos įrengimus. Bet, atėjo į Lietuvą sovietų valdžia, vėliau prasidėjo karas.... Istorija pasisuko kitaip. Ir tik 1953 buvo įkurta sekanti Kauno Radijo Gamykla.