Peržiūrėti šaltinį Torn. E. b. ir Telefunken E 52 Kioln

[[Category:Radijo imtuvai|^Modeliai^]]
'''Geriausi Antrojo pasaulinio karo radijo ryšių imtuvai'''

''Zenonas Langaitis''

Po Antrojo pasaulinio karo praėjo 66 metai, bet šio karo istorinis laikmetis yra iki šiol nagrinėjamas įvairiais aspektais.
Vienas jų – kariavusių šalių to meto pasiekimai radiotechnikos srityje. Politiniai tautų ir valstybių konfliktai visais laikais, be savo naikinamojo pobūdžio, turėjo ir labai stiprų kūrybos bei techninės pažangos motyvą kariaujančių šalių inžinierių protui mobilizuoti.
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir jam jau prasidėjus, Vokietijos Telefunken firmos radijo inžinieriai sukūrė ir gamino kariuomenei radijo imtuvus, kurie dėl techninių sprendimų ir gamybos technologijos buvo gerokai pažangesni už tuo metu esančius. Po karo jų konstrukcija buvo kopijuojama daugelio didžiųjų šalių radijo pramonininkų, o atskiri mazgai tapo klasikiniais radijo imtuvų konstravimo sprendimų pavyzdžiais daugeliui metų į priekį. Be to, jau taikos metu, šiuos radijo imtuvus, išlikusius po karo, labai vertino trumpųjų bangų radijo ryšio mėgėjai įvairiose šalyse, tarp jų ir pas mus, Lietuvoje.

=== Radijo imtuvas Torn. E. b. ===

Tikslus pavadinimas: „Tornister-Emfänger Berta“ – radijo imtuvas-kuprinė Berta.
Tai unikalus 1935–1936 metų Telefunken firmos radijo inžinierių kūrinys. Jame pirmą kartą pasaulyje buvo panaudoti revoliuciniai to laikmečio radijo imtuvo konstrukcijos sprendimai: diapazono ruožų perjungimo būgnas su kontūrais jame, lietas tvirtas erdvinis šasi, blokinė aparato montažo konstrukcija, kartu su būgnu besisukančios vizualios dažnio derinimo lentelės-skalės, aparate panaudotos tik vieno tipo radijo lempos.
Aparatai Torn. E. b. buvo gaminami 1936–1945 metais Telefunken, Saba ir Mende kompanijų gamyklose. Pagaminta apie 200.000 vienetų. 1930-ųjų pabaigoje Europos radijo aparatų gamyboje įsivyravo superheterodino principo imtuvo schemos. Todėl 1941 m. Torn E. b. su tiesioginio radijo signalo stiprinimo schema atrodė kiek atsilikęs. Bet nepaisant tokios gana paprastos tiesioginio stiprinimo regeneratyvinės schemos, radijo aparatas Torn. E. b. per visą Antrąjį pasaulinį karą buvo plačiai naudojamas Vokietijos armijoje ir užsitarnavo didžiulį pripažinimą dėl gerų  parametrų, unikalių eksploatavimo savybių ir neįtikėtinai patikimos konstrukcijos (daugelis išlikusių imtuvų veikia ir šiandien). 

Torn. E. b. schemoje panaudoti du aukšto dažnio stiprinimo laipsniai, trečia lempa – regeneratyvinis detektorius, ketvirta – žemo dažnio stiprintuvas. Radijo imtuve panaudotos keturios radijo lempos – pentodai RV2 P800. Vienodų radijo lempų naudojimas tapo įprasta praktika karinėje radiotechnikoje – tai sumažina atsarginių lempų minimumą iki vienos. Lempos RV2 P800 geram aušinimui įdėtos į korėto aliuminio karkasus ir turi patogią rankenėlę keitimui.

Radijo aparato konstrukcija – tai didelis besisukantis suderintų kontūrų būgnas vidury ir keli blokai iš šonų. Blokinės konstrukcijos aparato privalumas: jo remontas įmanomas lauko ir net apkasų sąlygomis. Keletas jungiamųjų laidų tarp keičiamų blokų gali būti sujungiami rankomis. Lietas, standus, tvirtas šasi ir sandarus aparato korpusas gerai atlaiko smūgius ir tinkamas naudoti karo lauko sąlygomis.

Radijo aparatas skirtas radijo ir telegrafo signalų priėmimui nuo 90,6 iki 7000 kHz dažniais, t. y. dengia 43–3000 metrų bangų ruožą. Šis dažnių diapazonas suskirstytas į aštuonis padiapazonius – tiek padėčių turi bangų būgnas. Signalas priimamas ausinėmis, bet iš savo patirties pasakysiu, kad gerai girdimas ir nedidelio galingumo (1W) garsiakalbiu. Paprastai sakant, aparatas skirtas priimti mums įprastas 42–120 m trumpas, vidurines, ilgas  ir šiek tiek ilgesnes už standartines ilgas,  bangas.
Visas aparato komplektas susideda iš dviejų spynomis sukabinamų dėžių. Vienoje yra radijo aparatas (16,5 kg), kitoje trys skyriai – anodinė 90 V baterija, 2V kaitinimo akumuliatorius, 4000 omų ausinės ir 15 metrų ilgio antenos laidas. Vietoj anodinės baterijos buvo naudojamas ir 2 V–100 V vibrokeitiklis EW.b.

Tokia radijo kuprinė buvo pernešama ir aptarnaujama vieno radisto. 

Radijo imtuvas Torn.E. b. taip pat naudotas Vermachto armijos motorizuotuosiuose radijo ryšio aparatūros kompleksuose (tipai: nuo Fu-1 iki Fu-25). Automobiliuose radijo maitinimui naudotas kitoks vibrokeitiklis – EW.c., dirbantis  nuo 12 voltų įtampos.
Pralaimėdama karą Vokietija pradėjo taupyti, visko trūko. Tai paveikė ir radijo pramonę. Po 1943 metų gamintuose Torn.E. b. neliko priekinėje panelėje buvusio voltmetro, neliko ir grįžtamojo ryšio reguliatoriaus vernerio, taip pat jo 100 padalų skalės. (Imtuvo darbui tas įtakos neturėjo – tai buvo tik dėl patogumo).

Po karo daug šių imtuvų atkeliavo į buvusios SSRS teritoriją. Jais su malonumu naudojosi ir Lietuvos radijo mėgėjai, tačiau, bent jau pokariu, tą slėpdami. Trofėjinius daiktus turėti, o juo labiau juos girti, SSRS nebuvo priimta. Po  karo  SSRS (ir ne tik)  lempiniai  radijo aparatai  buvo  konstruojami,  ką nors nukopijuojant iš Torn.E.b. sprendimų. O Torn.E.b. bangų perjungimo konstrukcija tapo klasika kariniams radijo aparatams visame pasaulyje. Ir ne tik kariniams. Prisiminkime populiariojo 1970-ųjų tranzistorinio nešiojamojo VEF radijo aparato bangų perjungimo būgną – jo  konstrukcija yra tokia  pati.

=== Radijo imtuvas Telefunken E52 „Köln“ ===

Šio aparato idėja gimė ketveriais metais vėliau nei Torn.E. b.. Sumanytas jis kur kas sudėtingesniems tikslams, o jo konstruktorių genialūs sprendimai stebina ir specialistų yra aptarinėjami iki šiol. Aptarinėjami jie gal būt todėl, kad yra žmonių, kuriems tai įdomu, kurie yra neabejingi radiotechnikos paveldui. Ne viską Telefunken konstruktoriai spėjo įgyvendinti, likę nedaug dokumentų apie E52 naudojimą karo metu. Programa buvo visiškai įslaptinta, kiek tai įmanoma vykstant karui. Paslapties skraiste uždengtas E52 naudojimas povandeniniuos laivuose (aparatas iš esmės buvos skirtas Luftwaffe antžeminėms tarnyboms).
===Istorija===

1939 m. Vokietijos karinių oro pajėgų vadovybė priėmė sprendimą sukonstruoti seriją radijo imtuvų, kurie ateityje būtų naudojami oro pajėgų – Lufwaffe antžeminėse tarnybose ir prireikus kitose Vokietijos armijos specialiosiose tarnybose bei vadavietėse. Tikslas – šiais radijo modeliais perdengti radijo dažnių ruožą nuo 40 kHz iki 150 MHz. To meto Vokietijos radijo pramonė jau buvo pajėgi įgyvendinti tokią programą ir žengti į naują radijo bangų priėmimo kokybės standartą.
Svarstyta, kokios Vokietijos elektronikos kompanijos dirbs pagal šią programą. Buvo nuspręsta, kad tai bus Telefunken firma.

1941 m. gegužės 5 d. Telefunken pristatė radijo imtuvų projektus („2–7500 m. bangų oro–žemės radijo imtuvų programa, antžeminė įranga Vokietijos karinėms oro pajėgoms“, {{de|„Luftboden-Empf.-Programm 2–7500 m für die Bodenausrüstung der deutschen Luftwaffe“}}) su konstrukcijos dokumentais. 

Pristatyti keturių radijo imtuvų  prototipai:
*E51 „Leipzig“ 40-1600 kHz
*E52 „Köln“ 1,5-25 MHz
*E53 „Ulm“ 24- 5MHz
*E54 „Kulm“ 60-150 MHz

Realiai iš šių keturių imtuvų gamybai buvo patvirtinti du – E52 „Köln“ ir E53 „Ulm“. „Ulm“ aparatų pagaminta  nedaug. Taip pat gaminta nedaug E53 „Kulm“ aparatų, pakeitus dažnių juostą į 21,5–120 MHz ir pavadinus „Ulm B“.
Didesnė serija pagaminta tik E52 „Köln“ radijo imtuvų: nuo 1942 m. liepos iki 1945 m. kovo – apie 2500 vienetų. Imtuvas buvo patvirtintas tinkamu Vokietijos armijai.

Pagrindinė E52 „Köln“ surinkimo gamykla buvo Radeberge, netoli Drezdeno. Komplektuojamos detalės gamintos ir kituose miestuose, o per karą ir kitose šalyse – Prancūzijoje ir Lenkijoje. Imtuvas buvo naudojamas Luftwaffe dalyse, štabuose, radijo ryšiui pelenguoti, žvalgybai. Po karo demontuojant Vokietijos povandeninius laivus padaryta fotografijų, kuriose užfiksuotoje radijo ryšio kajutėje matosi E52 radijo imtuvo modifikacija. Apie tai išlikę labai nedaug informacijos.

===Konstrukcija===
Radijo aparato E52 „Köln“ konstrukcija modulinė. Kiekvienas modulis galėjo būti išimamas ir pakeičiamas ar remontuojamas atskirai. Visi moduliai sujungiami horizontaliai stumiant juos į vieną vertikalią „motininę plokštę“ (koks dabartinis terminas!). Moduliai stumdomi lietame aliuminio šasi – iki savų jungčių sujungimo.

Buvo gaminama 10 skirtingų E52 modifikacijų, kurias galima padalinti į dvi grupes – motorizuotojo ir rankinio derinimo E52 radijo imtuvai. Motorizuotasis aparatas gali automatiškai surasti keturis iš anksto įvestus radijo dažnius bet kuriame diapazone. Tai atliekama dviem elektros varikliais su preciziškos mechanikos pagalba – tiksliai ir greitai: per 4 sekundes (1941 metais – negirdėtas dalykas!).

Imtuvo schema superheterodino tipo, tarpinis dažnis 1000 kHz.
Pasiektas aukščiausios klasės radijo signalų priėmimo jautrumas, selektyvumas. Panaudoti du aukšto dažnio laipsniai, 4 tarpinio dažnio filtrai, kvarciniai stabilizatoriai ir daug kitokių sprendimų priimamo signalo stabilumui ir pašalinių triukšmų slopinimui. Kintamas kondensatorius – penkių sekcijų. Naudotos ypatingai kokybiškos medžiagos ir keramika. Tuo pasiektas didelis stabilumas ir atsparumas temperatūros svyravimui.

Imtuvas priima 1,5–25 MHz dažnio radijo ir telegrafo signalus. Ši dažnumų juosta suskirstyta į penkis diapazonus.
Derinamas dažnis sekamas su optine sistema matiniame ekrane priekinėje panelėje. Sukurta tam laikui nauja, sudėtinga, bet labai patogi tikslaus dažnumo suderinimo optinė sistema.

Visų penkių dažnio juostų informacija skaičiais užrašyta ant stiklinio 10 cm skersmens 6 mm storio sukamo disko aparato viduje. Informacija atspausta labai smulkiu šriftu, naudojant mikrofilmų metodus. Koncentruotas šviesos srautas nuo žemos įtampos projektoriaus lempos eina per pasirinktą sukamo disko dalį, per objektyvą ir atsispindėjęs veidrodėlyje fokusuojasi aparato priekyje esančiame matiniame ekrane. Viskas įdiegta labai kompaktiškoje erdvėje. Nustatytas dažnis puikiai skaitomas ir šviesoje, ir tamsoje. Nustatymas labai tikslus. Tai pasiekta perdavimo mechanikoje visiškai išvengiant laisvumo ir, panaudojus optiką, labai išplečiant skalės vizualizaciją: visas vieno diapazono maždaug 5 MHz informacijos ruožas stiklo diske optiškai ištempiama į projektuojamą 1,8 m ilgio skalę, kuri realiai matoma tik dalimis – kelių centimetrų ruožu matiniam ekrane. Toks derinimas paprastas ir patogus: derinama tiksliai pagal pažymėtą vertikalią liniją ekrane.

Iš viso imtuve yra 12 radijo lempų.

10 vnt. pentodų RV12P200 ir du kenotronai RG12D60. Visos lempos gali būti pakeistos neardant aparato – jos pasiekiamos iš išorės. Tai labai patogu. Maitinimas 110–200 V kintama elektros įtampa arba 12 V per vibrokeitiklį avariniu atveju.

Telefunken konstruktoriai žengė ir kitą revoliucinį žingsnį į priekį. Buvo suprojektuotas ir pagamintas E52 „Köln“ radijo aparato distancinio valdymo priedas. Jis buvo tvirtinamas priekyje aparato – kaip papildomas išsikišimas vietoj standartinės priekinės panelės.

Valdymas numatytas koduotas, naudojant telefono liniją ir dvejetainį kodą. Tam pagamintas atskiras interfeiso modulis.

Radistas, dirbdamas su vienu E52 radijo aparatu, telefono tinklu sujungtu su kitu, galėjo laisvai valdyti antrąjį arba keletą tokių pat aprūpintų distancinio valdymo priedais. Tai ypač svarbu pelengacijai. Deja, ši projekto dalis liko tik bandymai, nes karas vyko Vokietijai nepalankia linkme.

Dėl nepalankių Vokietijai karo pasekmių paskutiniai aparatai buvo gaminami, kiek įmanoma, paprastesni. Buvo atsisakyta prabangos, tokios kaip kiekvieno aparato optikos individualus derinimas ir pan.

===Pabaigai===
Galima drąsiai teigti, kad šis imtuvas aplenkė laiką dvidešimčia metų. Vokiečiai jau konstruodami planavo 10–15 metų į priekį. Bet realiai pranoko net patys save. Jungtinėse Amerikos Valstijose tokių galimybių radijo aparatas pasirodė 1960 metais. Ir tai buvo amerikiečių aparatas, sukurtas panaudojant vokiečių patirtį. SSRS darė paprasčiau – jų E52 „Köln“ kopija R-310 „Dozor“ ({{ru|Дозор}}) buvo pagaminta jau 1950 metais Charkove, Ukrainoje ir gaminta iki 1968 metų. Tačiau pagrindiniai SSRS gaminto R-310 imtuvo techniniai parametrai – jautrumas, selektyvumas ir stabilumas –žymiai atsiliko nuo vokiečių aparato duomenų. Be to, „Dozor“ svėrė нет 66 kg („Köln“ – 40 kg).

Radijo imtuvą E52 „Köln“ labai vertino buvusios SSRS ir tuometinės LSSR trumpųjų bangų radijo ryšio mėgėjai. Net SSRS žurnale "Radio" kažkada buvo prasprūdę trumpųjų bangų ryšio varžybų nugalėtojų pagiriantys pasisakymai jų naudotam E52 „Köln“. Bet SSRS redaktoriai tuoj gaudavo pylos, kad spausdina panegirikas trofėjinei priešo technikai.

Kai kurie Telefunken sprendimai konstruojant E serijos imtuvus sulaukė mūsų dienų ir yra žinių, kad buvo panaudoti JAV NASA kosminėje programoje.

Kiek žinoma, šiuo metu yra išlikę pasauly tik  apie 50 gana geros būklės veikiančių E52 radijo aparatų. Dalis jų yra ir Lietuvoje.

{{papildomai}}
Imtuvo „Torn.E.b.“ aprašymas ({{ru}}):

[[File:Torn.E.b-aprasymas-ru-1942-1.jpg|300px|„Torn.E.b.“ aprašymas ({{ru}})]]
[[File:Torn.E.b-aprasymas-ru-1942-2.jpg|300px|„Torn.E.b.“ aprašymas ({{ru}})]]

[http://www.youtube.com/watch?v=CZVOL0Fv1O8 Radijo aparato E52 „Köln“ veikimo demonstracija]