Lietuvos Radio Aparatų Fabrikas Karadi: Skirtumas tarp puslapio versijų

Dabartinė 21:14, 22 balandžio 2013 versija

LIETUVOS RADIO APARATŲ FABRIKAS KARADI

1926 m. birželio 12 d. Kauno radijo stočiai pradėjus transliuoti radijo laidas, artimiausiems 10-12 metų Radijo aparatas tapo pati geidžiamiausia ir perkamiausia prekė lietuvių šeimose. Po ekonominės krizės apie 1934-1935 m. radijo krautuvės Kaune dygo kaip grybai po lietaus ir apie 1936 m. jų buvo virš 50. Prekiauta daugiausia importuotomis į Lietuvą Europos firmų radijomis – Philips, Siera, Mediator, Blaupunkt, Telefunken, Marconi, VEF, Lorenz, Mende, amerikiečių Zenith ir kitomis. Pirmieji savi radijo aparatai tarpukario Lietuvoje buvo pagaminti apie 1926-1927 m. Šiauliuose – Stasio Brašiškio radijo laboratorijoje ir Šiaulių bendrovėje „Dubysa“. Bet ten buvo surinkta labai nedidelis kiekis radijo imtuvų – jie liko beveik nežinomi platesniam lietuvių ratui.

Atsiradus paklausai, Kauno verslo žmonėms parūpo pabandyti surinkinėti radijo aparatus Kaune. 1931 m. tarpukario lietuviškos spaudos reklamose Vytauto Didžiojo Universiteto studentų technikų draugijos (STD) radijo sekcija skelbia apie jų surenkamus paprastus radijo aparatus provincijai. Vėliau, 1934 m., kita STD šaka – radijo, perkūnsargių ir elektrotechnikos sekcija, skelbėsi gaminanti radijo imtuvus „Stedyn“. To meto spaudoje nebuvo šių aparatų fotografijų, kol kas jų nerasta ir išlikusių iki šių dienų. 1935 m. radijo imtuvus Kaune, Laisvės al. 36, pradeda surinkinėti AB „Radiotechnika“. Ši bendrovė gimė iš tos pačios STD, investavus garsiam to meto verslininkui Pranui Baranauskui. Jis ir tapo AB „Radiotechnika“ savininkas. Ši bendrovė turėjo ir kelis kitus verslus, plačiai prekiavo importuojamais radijo aparatais, bet radijų gamyba-surinkimas Kaune vyko tikrai, nes žinomas jų kainoraštis ir rastas jų pagamintas originalus 3 lempų baterinis radijo aparatas „Radiotechnika“, išlikęs iki šių dienų. –

Pirmoji tikra radijo gamykla Kaune – „Lietuvos Radio Aparatų Fabrikas Karadi“ – buvo įkurta 1935 m. liepos 15 d. Jos įkūrėjas ir savininkas – Kauno gyventojas Isaakas Kaplanas, Moisejo sūnus. Įkurtasis Radio Aparatų Fabrikas „Karadi“ importavo gatavus radijo aparatų mazgus, jų korpusus, skales iš Anglijos firmos „Marconi“ ir Kaune iš jų surinkinėjo radijo aparatus. Kaune buvo vyniojami transformatoriai, ritės, gaminama galinė aparato sienelė ir dar kelios smulkmenos. Verslo plano esmė – sutaupyti lėšas nemokant importo muito, nes gatavų radijo aparatų importui buvo uždėtas didelis importo muitas. Tuo Lietuvos valstybė skatino radijo aparatų gamybą šalies viduje.

Apie šį Lietuvos radijo aparatų fabriką šiandien nedaug kas ir žino. Tai buvo tik nedidelis radijo aparatų surinkimo fabrikėlis, įsikūręs Kęstučio g. 36 name (dabar Kęstučio g. 56) ir užimantis šešis to namo kambarius. Geriausiu gyvavimo laiku fabrike dirbo 15 žmonių, įskaitant vieną kontoros tarnautoją bei sargą. Gamybą prižiūrėjo inžinierius iš Anglijos.

Nei „Lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje“, nei Bostone (JAV) išleistoje „Lietuvių Enciklopedijoje“ tarp kitų įmonių, pristatant ikikarinę Kauno pramonę, apie „Karadi“ neužsiminta nei vienu žodžiu. Tai ką ir iš kur mes žinome šiandien apie „Karadi“?

Bene pirmą kartą po karo „Karadi“ buvo paminėtas P. Vitkevičiaus monografijoje „Razvitie elektro- i radio sviazi v Litve“, išleistoje rusų kalba 1972 m. Ten yra ir keturių „Karadi“ radijo aparatų modelių piešiniai. Dar apie „Karadi“ savo prisiminimuose „Pirmieji radijo technikos žingsniai Lietuvoje“ 1977 m. „Kalba Vilnius“ laikraštyje rašė radijo inžinierius ir buvęs Vilniaus radijo stoties viršininkas Petras Radžiūnas: „1934 metais spaudoje pasirodė žinutės, jog Lietuvoje statomas radijo aparatų fabrikas. Prisimenu vieną kartą užsukau į jį. Pasirodo kad tas fabrikas – tik maža dirbtuvė. Viename kanbaryje stovėjo keli stalai aparatams montuoti, kituose kambariuose – staklės kondensatoriams, transformatoriams, ritėms vynioti ir skardai lankstyti. Pagalvojau, kad tokį fabriką buvo galima senai įsteigti…… 1937 metais neiškentęs vėl nuėjau į fabriką. Montavimo kambaryje niekas nedirbo, tik tušti stalai riogsojo. „Karadi“ bendrovės dirbtuvės baigė gyvuoti – jas nukonkuravo užsienio firmos“.

Ir tai viskas, ką besidomintys senojo Lietuvos radijo istorija galėjo sužinoti apie fabriką „Karadi“. Keli vėlesni jo paminėjimai spaudoje ir monografijose tik cituoja P. Vitkevičiaus monografijos tekstus.

Papildomos informacijos apie modelius ir kainas besidomintys galėjo rasti tik prieškario spaudoje talpintose radijo aparatų pardavimo reklamose. Bet, palyginus su kitų radijo prekyba Kaune užsiimančių firmų reklamų kiekiu, „Karadi“ reklamų buvo labai mažai. Rastos tik septynios skirtingos „Karadi“ reklamos, beveik visos buvo spausdintos laikraštyje „Ūkininko patarėjas“. Tai suprantama, nes pagrindinė produkcija – radijos „Tautofonas“ ir „Liaudies imtuvas“ – buvo skirtos kaimui.

Yra keletas „Karadi“ pavadinimo atsiradimo variantų. Minėtoje P. Vitkevičiaus monografijoje pavadinimas kildinamas iš žodžių „kaimo radiofikacija“. Kitu atveju minima kilmė iš žodžių „Kauno radijas“. Bet yra ir trečias, kur kas įtikinamesnis vardo paaiškinimas, patvirtintas dar gyvų to meto Kauno radijo mėgėjų: „Karadi“ yra darinys iš savininko pavardės – „Kaplano radijas“. Tai – pati realiausia šio pavadinimo kilmė.

Lietuvoje jau surasta apie dešimt iki mūsų dienų išlikusių „Karadi“ radijo aparatų. Tarp jų ir mažiausias, bet istoriškai pats vertingiausias ir unikalus pasaulyje – „Tautofonas“. Šis vienos lempos radijo aparatukas atstatytas ir veikia. Išlikusi ir radijo aparato „Karadi B37“ originali „aptarnavimo instrukcija“. Tai standaus kartono lapas, kurio vienoje pusėje yra vieninteliai žinomi „Karadi“ radijo aparato ir šasi brėžiniai su paaiškinta valdymo rankenėlių paskirtimi ir radijo lempų išdėstymu. Kitoje lapo pusėje – tuo metu Lietuvoje girdimų radijo stočių bangų ilgiai ir galios. Taip pat labai daug informacijos suteikia išlikę orginalūs 1937 ir 1938 m. „Karadi“ lankstinukai – gamybos programų prospektai.

Įvertinus visą informaciją iš laikraščių reklamų, gamybos programų ir surastų išlikusių radijo aparatų, žinomų „Karadi“ fabrike gamintų radijo aparatų modelių skaičius išaugo iki 15. Visus juos galima pamatyti kataloge www.radiomuseum.org.

1936 m. Žemės Ūkio ir Pramonės gaminių parodoje Kaune „Lietuvos Radio fabriko Karadi“ imtuvai buvo apdovanoti aukso medaliu. Šiai parodai buvo išleistas radijo aparato „Karadi U3“ spalvotas reklaminis lankstinukas vokiečių kalba. Kyla klausimas – kam gi jis skirtas? Manoma, kad jis buvo išleistas minėtai 1936 m. Pramonės gaminių parodai Kaune, kad būtų galima su „Karadi“ produkcija supažindinti užsieniečius ir patyrinėti galimą Kaune surinktų radijo aparatų eksporto rinką ateičiai. Bet, deja, ateitis buvo kitokia...

„Karadi“ įsikūrė 1935 m. ir intensyviai dirbo tik 1936-1937 m. Buvo gaminami ir mažieji vienos lempos „Tautofonai“, ir dviejų lempų „Liaudies imtuvai“, ir brangesni 3, 4, 5, 6 ir 7 lempų radijo aparatai. Visi jie buvo pagaminti Anglijoje, atvežti į Kauną atskirais mazgais ir surinkti vietoje. Niekur nėra paminėta iš kokios konkrečiai Anglijos radijo firmos importuoti „Karadi“ mazgai, bet beveik nėra abejonių, kad tai – firma „Marconi“. Žiūrint į tuo metu „Marconi“ gamintas radijas aiškiai matosi bendrų su „Karadi“ dizaino elementų. Naudotos tokios pat radijo lempos. Bet svarbiausias panašumas – tai „Karadi“ firmos ženklas, užklijuotas ant kiekvieno radijo aparato korpuso viršaus. Labai panašų tokį firmos logotipą–lipduką ant savo gaminių viršaus klijavo tik „Marconi“. Net logotipų spalvos panašios.

„Tautofonas“ buvo pats pigiausias, 60 litų kainavęs „Karadi“ radijo aparatas. Ši vienos lempos radija buvo maitinama baterijomis ir klausoma tik su ausinėmis. Tam reikėjo ilgos antenos ir įžeminimo. Radijo imtuvas turėjo ilgas, vidutines ir – kas reta tokiems vienlempiams imtuvams – trumpąsias radijo bangas. Dar viena puiki jo savybė – aparatas galėjo priiminėti vietines ir stipresnes užsienio stotis visai be baterijų! Tada jis dirbo kaip paprastas detektorinis imtuvas – tik iš antenos ir įžeminimo. „Liaudies imtuvas“ (B2D) buvo dviejų lempučių radija jau su garsiakalbiu. Jos medinės garsiakalbio grotelės buvo Gedimino stulpų formos. Radijo aparatų modeliai „B37“, „4B“, „KS-5“, „US67“, „Super KS-7“ ir kiti jau buvo didesni, brangesni ir nenusileido kai kuriems užsienio aparatams. „Karadi“ radijo aparatų kainos buvo nuo 59 iki 375 litų. Daugiausia buvo gaminama pigesnių. Nėra jokių žinių apie gamybos apimtis, bet, sprendžiant iš keturženklių numerių, įspaustų ant rastų radijo aparatų šasi, buvo pagaminta maždaug iki tūkstančio brangesnių ir keletas tūkstančių pigesnių radijų. Apie gamybos apimtis galima spręsti ir iš „Karadi“ deklaruotų pajamų: už 1935 m. – 33000 litų ir už 1936 m. – 59347 litų. Yra išlikę daug finansinių firmos dokumentų.

Galima parašyti atskirą dešimčių puslapių knygą apie Isaako Kaplano įmonės „Karadi“ susirašinėjimą su Kauno Mokesčių inspekcija 1935–1939 m. 1938 m. mokesčių inspekcijos rašte rašoma, kad 1937 m. „Karadi“ turėjo 64940 lt pajamų, iš kurių turėjo „pelno vid. 2000 Lt – kas apmokestinta 3200 Lt valstybinio ir 960 Lt savivaldybinio mokesčių“. Kaip matoma iš dokumentų, mokesčiai Finansų skyriui Kaune buvo sumokėti tik kelis kartus – „Karadi“ veiklos pradžioje. Toliau keletą metų vyko begalinis susirašinėjimas su Mokesčių inspekcija, prašant mokesčių atidėjimų, sumažinimų ir tt. Susirašinėjant laikas bėgo, o gamyba vyko. Buvo sudaryta begalė mokesčių mokėjimo atidėjimų grafikų, bet nei vienas nebuvo vykdomas. 1938 m. „Karadi“ adresu pradėjo eit griežti Mokesčių inspekcijos ir anstolių raštai. Vyko turto (stalų, spintų ir radijo aparatų) konfiskavimai ir varžytinės. Taip atėjo 1939 metai. Prekyba „Karadi“ radijo aparatais sustojo, buvo per brangu – konkurentai pardavinėjo pigiau. Fabrike liko tik vienas darbuotojas.

Radijų importas į Lietuvą tuomet buvo didelis. 1936 m. importuota radijo aparatų už 1 mln. litų, 1937 už 2,3 mln., 1938 už 2,4 mln. Lt. Iš to matyti kokią mažą dalį iš visų parduodamų radijų sudarė Kaune surenkami „Karadi“ aparatai. Europos ir JAV radijos buvo pigesnės ir „Karadi“, deja, neatlaikė konkurencijos.

Bet tais laikais radijo verslas Lietuvoje niekam nebuvo lengvas. Skųstis ir prašyti Mokesčių inspekcijos sumažinti ar atidėti mokesčius buvo viena iš sudėtinių šio verslo dalių. Tas matosi paskaičius kitų ikikarinių radijo prekybos atstovų dokumentus. Buvo labai didelė konkurencija. Net didelės ir turtingos Olandijos AB „Philips“ atstovybė Kaune prašė Kauno mokesčių inspekcijos ženkliai sumažinti jai pelno mokestį, argumentuodama, esą Kaune įsikūręs radijo aparatų fabrikas „Karadi“ sudarąs jai didelę konkurenciją(!).

„Lietuvos Radio aparatų fabrikas Karadi“ bankrutavo, bet popieriuje liko gyvuoti iki LSSR laikų. 1941 m. sausio 24 d. raštu mokesčių išieškotojas dar raginamas iš Isaako M. Kaplano, gyvenusio Kaune, Kęstučio g. 61a–4, išieškoti 42543 litų verslo pelno mokestį, nesumokėtą už 1936-1939 m. firmos „Karadi“ pajamas. Atsakymas atėjo jau kitą dieną. Jame sakoma, kad įmonė „Karadi“, buvusi Kęstučio g. 36, jau nacionalizuota 1940 m. rugpjūčio 6 d. Pridėtas kitas l. e. policijos nuovados viršininko raštas, datuotas 1940.09.11, kuriame rašoma, kad „Kaplano įmonė nacionalizuota, jo aprašytąjį už išieškomus mokesčius turtą paėmė savo žinion Vietinės Pramonės Komisariatas“.

Tokia tad liūdna, bet sava, ikikarinės „Lietuvos Radio Aparatų Fabriko Karadi“ istorija.

1939-1940 m. Lietuvoje jau buvo labai priartėta prie plačios savojo radijo aparato gamybos organizavimo atgautame Vilniaus mieste paliktose didelio radijo aparatų fabriko „Elektrit“ patalpose, tam panaudojant kai kuriuos, rusų dar nespėtus išvežti, gamybos įrengimus. Bet į Lietuvą atėjo sovietų valdžia, vėliau prasidėjo karas... Istorija pasisuko kitaip. Ir tik 1953 m. Kaune buvo įkurta kitas radijo imtuvų fabrikas – Kauno radijo gamykla.